Add to favourites
News Local and Global in your language
20th of October 2018

Kultūra



Kristian Benedikt atvyksta į Klaipėdą: „Sunku“ nereiškia „neįmanoma“

Spalis operos gerbėjams prasidėjo ypatingu įvykiu - lietuvis Kristian Benedikt (Vaidas Vyšniauskas) debiutavo Niujorko „Metropolitan operoje“. Netikėtai susirgus pagrindiniam solistui Robertui Alagna, K.Benedikt teko atlikti Samsono partiją trečioje operos dalyje.

K. Benedikt tapo vienu iš nedaugelio lietuvių pasirodžiusių šiame garsiame teatre.

Į atlikėjo sėkmę sureagavo klaipėdiečiai - juk K. Benedikt lapkričio 9 ir 10 d. bus galima išvysti Žvejų rūmuose, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro operoje „Pajacai“, dainuojant Kanijo partiją.

Labai linksmas ir atviras interviu su K.Benedikt apie jo pomėgį vis kažką pamiršti bei pastangas tuo nepiktnaudžiauti, gyvenimo prasmę bei, aišku, „žvaigždžių ligą“.

„Nukertu tik pasirodžius pirmiems simptomams! Baisi liga galiausiai pražudžiusi ne vieną. Kaip žiūriu į ligonius? Na, su užuojauta. Tačiau nuo prašančio pagalbos nenusisuku“, - apie „žvaigždžių ligą“ pasakoja K.Benedikt.

- Koks jūsų herojus Kanijas iš operos „Pajacai“?

- Kanijus – pagrindinis operos herojus. Kompozitorius pradžioje norėjo operą pavadinti „Pajacas“, kadangi rašė ją galvodamas apie tuometinį žymų tenorą. Tačiau šalia jo buvo ir žymus baritonas (Viktor Maurel), todėl opera vadinasi „Pajacai“. Kanijus keliaujančios pajacų trupės vadovas. Vaidindami komedijas skirtinguose miesteliuose pajacai užsidirba pragyvenimui, tačiau „laimei“ pinigų vis trūksta ir trūksta.

Operoje pavaizduotos beveik visų pagrindinių personažų tragedijos. Ir Kanijus, ir Tanijas, ir Neda, ir Silvijas... Gal tik Arlekinas lieka kiek neutralus. Jie visi turi savo troškimų, savo svajonių, bet yra labai nelaimingi. Tačiau turi vaidinti, kad užsidirbti pragyvenimui.

„Pajacai“ gana trumpa opera, bet labai „aštri“. „Pajacų“ esmę puikiai nusako viena skausminga ir be galo žymi Kanijo frazė „Juokis pajace, savo laimę praradęs...“. Kanijus yra pilnas skausmo ir nevilties. Jo mylimoji Neda jam neištikima. Vyresnio amžiaus žmogui tai yra lyg „paskutinės vilties“ praradimas. Jį išduoda žmogus į kurį sudėtos visos savo viltys, visa savo širdis... Jis galvojo, kad ją „turi“, tačiau Nedos širdis liko su Silvijo. Pagrindinė šios operos mintis arba autoriaus idėja yra „priminti“ žiūrovui, kad artistai irgi žmonės ir dažnai jie privalo juoktis scenoje, nors širdys rauda.

Vaidmuo tikrai įdomus. Vokalinė partija nors neilga, tačiau reikalauja didžiulės balsinės ekspresijos, technikos bei scenines patirties. Labai svarbu mokėti sukontroliuoti emocijas ir aistras, kad spektaklis nesibaigtų po pirmo veiksmo (juokiasi)...

- Operos „Pajacai“ ir mūsų kasdienybės sąsajos: ar pastebite savo aplinkoje „pajacų be kaukių“? Ar iš tiesų mes dviveidžiai: vieną emociją jaučiame, kitą - transliuojame į aplinką? Kuo jums ypatinga ar išsiskiria iš kitų ši opera?

- Dviveidystė daugiau ar mažiau, manau, pažįstama kiekvienam iš mūsų nuo „gilios vaikystės“. Ne todėl, kad mes „blogi“, o todėl, kad nuo pat pirmų mūsų žingsnių šiame pasaulyje mūsų aplinka, žmonės, mokyklos, partijos, visuomenė stengiasi įtraukti į didįjį spektaklį, kuris vadinasi „gyvenimas“. Čia daug „režisierių“ bei norinčių „surežisuoti“ ar suvaidinti iškirtinį vaidmenį mūsų likime. Mums ne viskas patinka, ne viską norime „ragauti“, bet norėdami neįskaudinti artimo, mes pamažu pradedame mokytis meluoti, vaidinti, kol galiausiai tampame tikrais profesionalais. Tokie mes visi. Ne tik artistai, šokėjai ar menininkai.

Opera „Pajacai“ priskiriama verizmui (il vero išvertus iš italų kalbos tikrovė). Ji ypatinga tuo, kad labai aiškiai pasako: „Gyvenimas - ne spektaklis. Teatras - nėra visas gyvenimas“.

- Darbas Klaipėdoje: kaip radote tam laiko savo užimtoje dienotvarkėje?

- Visada stengiuosi rasti laiko pasirodymams Lietuvoje. Ypač už Vilniaus ribų. Be to, įdomu grįžti ten kur viskas prasidėjo, bet jau tobulesnėje kokybėje. Myliu Klaipėdos publiką (juokiasi).

- Kaip tapote Kristian Benedikt?

- Tai tik mano artistinis vardas Operos pasaulyje. Vis dar esu Vaidas Vyšniauskas. Ir pase taip parašyta (juokiasi). Priežastis susikurti slapyvardį paprasta: užsieniečiai neteisingai tardavo mano pavardę ir niekaip jos negalėjo įsiminti. Kad naujas vardas būtų prasmingas pasivadinau Kristian, nes esu krikščionis, o Benedikt, nes esu palaimintas.

- Ar sunkus solisto pripažinimo ir sėkmės kelias? Ko tam reikia labiau: atkaklaus darbo ar sėkmės?

- Taip, sunkus. Jei būtų lengvas – kas antras būtų sėkmingas, o kas trečias - pripažintas. Bet „sunku“ nereiškia „neįmanoma“... Pamenu dar būdamas studentu debiutavau Kasijo partijoje, operoje „Otelas“, kai Otelą dainuodavo maestro Virgilijus Noreika. Stovėjau užkulisiuose, laukdamas savo išėjimo, o tuo metu mano mokytojas dainuodavo scenoje. Jam tikrai buvo sunku, nes tai labai sudėtingas vaidmuo. Spektaklio režisierė matydama tai, kartą atsiduso ir pasakė „Dieve, kokia sunki ta jūsų, artistų, duona...“, į ką man gimė atsakas: „...bet ko gero – skani?“.

Suprantama, kad sėkmei reikia daug nuolatinio ir atkaklaus darbo. Žodžiai „sekmė“ ir „pasekmė“ yra giminingi... Netikiu atsitiktine sėkme. Nepatinka žmonės, kurie galvoja „kažkaip netyčia pavyks...“. Nors gyvenime visada buvo ir bus galimybių pasireikšti, kaip man pasisekė neseniai.

Jei sėkmei reikia daug pastovaus, atkaklaus darbo, tai pripažinimui - tiek pat ir dar daugiau, kartu su ištverme, kantrybe ir nuolatiniu pasišventimu. „Daug pašauktų, bet maža išrinktų“...

- Išvykti į užsienį: vardan didesnio uždarbio ar šlovės...

- Dėl visapusiškai didesnių galimybių. Būna, kad vardan didesnių galimybių renkiesi pasiūlymą dirbti užsienyje už nedidelį užmokestį, bet su geru režisieriumi. Čia kaip su beisbolu ar ledo rituliu: ar įmanoma Lietuvoje būti profesionaliu beisbolo ar ledo ritulio žaidėju? Teoriškai – taip, o praktiškai - „ne“ (juokiasi).

- Tarptautinėje arenoje išgarsėjote kaip Otelo (G.Verdi opera „Otelas“) vaidmens interpretatorius. Ar čia atskleidžiate visas savo balso galimybes?

- Tikrai ne visas. Pasiklausykite mano lietuviško CD „Man vien tik tu“ ir galbūt net neatpažinsite (juokiasi)... Kad Otele atskleidžiu stipriąsias balso ir aktoriaus puses – faktas.

- Žymesni jūsų vaidmenys Don Chozė („Karmen”), Kavaradosis („Toska”), Samsonas („Samsonas ir Dalila”), Kalafas („Turandot”), Pinkertonas („Madam Baterflai”), Kanijus („Pajacai”), Eleazaras („Žydė”), Manrikas („Trubadūras”), Dikas Džonsonas („Mergelė iš vakarų”), Edgardas („Liučija di Lamermur”), pagrindiniai vaidmenys operose „Andrė Šenjė”, „Ernanis”, „Rienzi”, „Lohengrinas” ir Hofmanas „Hofmano pasakose”. Kuris labiausiai įsimintinas ar artimiausias jums pačiam?

- Po Otelo, sakyčiau, Samsonas. Samsono vaidmuo suvaidino didelę reikšmę mano karjeroje nuo pat pirmo jo atlikimo. Tada, aišku, Andrea Šenjė, Dikas Džonsonas, Eleazaras... Visi kažkuo ypatingi ir brangūs. Išgyventi, išmąstyti, išgimdyti... Čia kaip pirštai ant rankų: nėra nesvarbių ar „pamirštų“ – visi svarbūs, reikalingi, artimi ir užlenkti į save (juokiasi).

- Jums teko dainuoti Miuncheno, Sankt Peterburgo, Meksikos, Pekino, Kopenhagos, Helsinkio, Stokholmo, Amsterdamo, Talino, Barselonos, Bergamo, Palermo ir kitų miestų teatruose. Koks teatras ar miestas artimiausias? Kur geriausiai jaučiatės?

- Visur gerai jaučiuosi! Viešpaties yra visa žemė! Nuvažiuoji, nuoširdžiai dirbi, dainuoji - ir gerai jautiesi.

- Esate dainavęs su tokiais dirigentais kaip Antonio Pappano, Marco Armiliato, Marcello Votti, Riccardo Chailly, Maurizio Barbacini, Paolo Carigniani, Asher Fisch, Renato Palumbo, Valeri Gergiev, Alexander Vedernikov, dirbęs su režisieriais Giancarlo del Monaco, Damiano Michieletto, Willy Decker, David Alden, Calixto Bieito, Hugo de Ana, Dmitri Bertman, Eimuntu Nekrošiumi, Pier Francesco Maestrini. Kuo tai ypatinga jums pačiam?

- Na tai labai paprasta: dirbi su geriausiais – tampi geriausiu. Dirbi su prastesniais – tampi prastesnis. Kiekvienas turi skirtingus pasirinkimus, kol galiausiai ateina ten kur yra. Siekiant geriausio rezultato būtina dirbti su iškiliais dirigentais ir režisieriais. Jie solistui prideda „vertės“. Tikrai ne tam, kad pasidaryti asmenukę ar pasigirti draugams, žarstytis garsiomis pavardėmis.

- Ar vis dar mokotės dainuoti? Kiek laiko prireikia įvairių vaidmenų repeticijoms?

- Progresuoji, vystaisi, atsiskleidi naujais obertonais – vadinasi mokaisi. Jei to nėra – meninė mirtis. Repeticijų reikia turėti tiek, kad scenoje jaustumeisi užtikrintas.

- Kas planuoja jūsų karjerą?

- Pats. Neskaitant išankstinių Dievo scenarijų (juokiasi).

- Ar scenos žvaigždėms pasitaiko nuotykių scenoje?

- Be abejo. Mes gi žmonės, kaip ir visi. Nėra nei vienos žvaigždės, kuri niekada nėra suklydusi ar ką pamiršusi. Reguliariai kažką pamirštu: klavyrą namuose, ar tekstą, ar koncertinius marškinius. Svarbu, kad tai nesikartotų per daug dažnai. Sukiesi kaip tik išmanai: ar prašai, kad žmona atvežtų (jei tai įvyksta Vilniuje), ar pasiskolini iš kolegų ir pan.

- Ar turite savybių, kurių norėtumėt atsikratyti?

- Reiktų anksčiau eiti miegoti. Štai ir dabar rašau jums atsakymus į interviu klausimus, o jau „smarkiai“ po vidurnakčio. Bet juk žadėjau pasitaisyti... Tiesa, vienintelė paguoda – rytoj laisva diena.

Na, dar būtų gerai nevėluoti (juokiasi)...

- Žvaigždžių liga: ar teko patirti? Ką manote apie „sergančius“?

- Nukertu tik pasirodžius pirmiems simptomams! Baisi liga galiausiai pražudžiusi ne vieną. Čia kaip sielos vėžys: suėda galutiniam etape, todėl žūtbūt reikalingi vaistai. Antraip mirsi. Kam tu, vaikščiojantis numirėlis, būsi reikalingas?!  Kaip žiūriu į ligonius? Na, su užuojauta. Tačiau nuo prašančio pagalbos nenusisuku.

- Ar lieka laiko asmeninei, žmogiškai laimei: kas tai yra jums? Apie ką svajojate?

- Laimė yra daugialypė. Sunku tiksliai apibrėžti... Turėti sveikatą - laimė? Turėti mylimą žmogų - laimė? Laimė. Turėti pakankamai maisto, drabužių – laimė? Irgi - laimė. Manau, kad laimė tai - maloni, žmogaus pasitenkinimo būsena. Galiausiai, manau, kad laimė yra gyventi. Gyventi, siekti, tikėti, atleisti, mylėti, kovoti, laukti, paguosti... Svajoju kada nors visiems papasakoti kas yra tas tikrasis Gyvenimas ir kokiais keliais Jis vaikšto. Na, o pabaigai, kad kai kuriems skaitytojams nebūtų per daug „filosofiškai painu“ – svajoju (vis dar) padainuoti Otelą Niujorko „Metropolitan Operoje“.

Read More




Leave A Comment

More News

Kultūra | ve.lt

LRT naujienos kultūra

artnews.lt

LZ RSS

Voruta

Kultūra

Kauno Žinios » Kultūra

Disclaimer and Notice:WorldProNews.com is not the owner of these news or any information published on this site.