Add to favourites
News Local and Global in your language
19th of July 2018

Kultūra



L. Klimka. Istorijos aidai varpų garsuose (komentaras) - LRT

Dainų šventės baigiamajame koncerte įspūdingai nuskambėjo šimto varpų iš viso krašto garsai, įsiliedami į muzikinį audinį. Tad varpai vainikavo valstybės jubiliejų skambesiu, kuriame girdėjome savo istorijos žingsnių aidus ir kuriame buvo pašlovinti tautos nuveikti darbai.

Įspūdingai ir šių metų vasario 16-ąją 12 val. ir 30 min. miestuose, miesteliuose ir bažnytkaimiuose  skambėjo  varpų dūžiai. Džiugu pasveikinti sugrįžtančią senąją tradiciją; ji tokia prasminga, gebanti tieką jausmų išreikšti... Tautos genijaus M. K. Čiurlionio 1907 m. nutapytame paveiksle „Pavasario motyvas“ kaimo varpinėje vėjo išlinguoti varpai kartu su baltais debesėliais neša gerąją žinią į Lietuvą. O jo kitame paveiksle „Sonata I Finale“  varpas jau apglėbia visą pasaulį, įrėmina jį dangaus šviesuliais.

Išties varpas – nepaprastas garso šaltinis, tai žemės ir dangaus jungties simbolis; jo prakilnūs garsai kviečia maldai, susikaupimui, atminimui, perteikia kokią svarbią žinią. Džiugiu skambesiu skelbiami svarbūs bendruomenės įvykiai: valstybinės ir bažnytinės šventės, šventikų ingresai, parapijiečių vestuvės. Laidotuvių metu jie aidi tarsi palydos žingsniai, monotoniškai ir graudžiai iškilmingai. Nerimastingai suskambėdavo varpai gaisro, priešų užpuolimo, kitų nelaimių metu... Viduramžiais tikėta, kad varpo gaudesys vaduojąs sielas iš skaistyklos, nuvejąs piktąsias dvasias, sustabdąs epidemijų plitimą, sutramdąs gamtos stichijų šėlsmą. Tautosakos kūriniuose, legendose ir padavimuose varpo garsai ataidi iš paslaptingų miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gelmes ar ežerų dugną. Tad varpų garsai ženklina sakralųjį laiką, kreipiantį mintis nuo kasdienybės link amžinybės.

Taip smarkiai sureikšminus bažnytinius varpus, jie būdavo gaminami kaip meno kūriniai: ornamentuojami, puošiami dvasingais lotyniškais posakiais, citatomis iš Šv. Rašto, šventųjų atvaizdais.

Įrašomi ir pagaminimo metai, vieta, užsakovų vardai bei tradicinė lotyniška frazė Me fecit ...(„Mane nuliejo“). Varpų liejininkystė – itin sudėtingas amatas, besiribojantis su menu. Kitados ir mūsų kraštas turėjo gražias bronzos liejybos tradicijas.  Apie XVI a. vidurį valdovas Žygimantas Augustas Vilniuje prie Žemutinės pilies įsteigė liejyklą, tuomet vadintą liudvisarnia. Vėlesniais laikais  varpai ir patrankos būdavo liejamos Puškarnioje, užmiesčio vietovėje prie Vilnios, dar vėliau – Vilniaus senamiestyje, Liejyklos gatvėje. Varpai taip pat buvo liejami Varniuose, Kaune, Nesvyžiuje, kartais  net  ir dvaruose. O vietinė liejyba buvo uždrausta, caro valdžiai išsigandus, kad sukilėliai išsiliedins ir patrankų laisvės kovai.

Karų metu varpai tapdavo vertinamu grobiu, ne vienas buvo sunaudotas kaip žaliava amunicijai. Parapijiečiams tekdavo varpus visaip slapstyti, net užkasant į žemę. Sovietmečiu, karingojo ateizmo laiku, skambinimo bažnytiniais varpais tradicija buvo nutraukta. Dabar varpai vėl kviečia žmones į šventąsias Mišias; prakilnūs garsai gražiai įsilieja ir į šiuolaikinio gyvenimo šurmulį.

Apskritai varpai,  sukaupę savyje technologijos, meno ir istorijos verčių aspektus, yra ypatingai vertingi kultūros paveldo objektai. Gaila tik, kad įkelti į bokštų aukštybes, jie tampa tik girdimi, bet nebematomi. O kadangi tai yra labai įdomūs istorijos objektai,  verta suminėti seniausiuosius mūsų krašte. Štai Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas nedidelis varpas, išlietas meistro Ustiako didiko Šedbaro Valmantaičio užsakymu. Tai 1420 m. gaminys; jis ir yra pats ankstyvasis iš išlikusių Lietuvoje lietų varpų. Iki 1867 m. šis varpas kabojo Nevodnicos bažnyčioje Baltstogės paviete. O štai paties garbingiausio amžiaus varpas iki neseno laiko tyrinėtojams visai nežinant, buvo prisiglaudęs Kriaunų Dievo apvaizdos bažnyčios (Rokiškio raj.) nedidukėje akmenų mūro varpinėje. Manoma, kad šis varpas yra išlietas apie XIII–XIV amžių sandūrą, o gal siekia ir karaliaus Mindaugo laikus. Taip sprendžiama pagal varpo formą ir virvele išspaustą kuklų pagražinimą. Liejinio paviršius šiurkštokas, o forma – tarsi šiaudinio avilio. Varpas nėra didelis: aukštis apie 70 cm, skersmuo – 58 cm. Šiuo metu jį galima pamatyti Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose.  Panašų, tik mažesnį ir tokiu pat būdu kukliai papuoštą bronzinį varpą turi ir Pašušvio Visų šventųjų bažnyčia (Radviliškio raj.), vienas įdomiausių  Žemaitijos sakralinių statinių. 

XV a. varpas yra išsaugotas Kelmės bažnyčios bokšte. Pagaminimo datos jame nėra išlieta, tačiau gotiškas šriftas „išduoda“ laikmetį. Įrašas padarytas se­ną­ja olan­dų kal­ba, tad varpas bus lie­tas ko­kio­je nors Ny­der­lan­dų lie­jyk­lo­je. Deja, jo balsas nebeaidi, nes varpas skilęs.

Datuotu XV a. varpu didžiuojasi Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia. Tai taikos varpas, nes įrašas lotynų kalba kviečia: „Karaliau, ateik pas mus su taika. 1442 Viešpaties metais”. Varpas pavaizduotas miestelio herbe bei vėliavoje.

Per istorijos audras Lietuvoje nedaug teišliko ir XVI a. varpų. Gal svarbiausias iš jų mūsų kultūros atminčiai yra Pabaisko varpas. Garsas apie šią gyvenvietę toli sklinda, – jis istorinis, juk ir pavadinimas kilęs iš svarbaus mūšio, 1435 m. rugsėjo 1 d.  pražudžiusio Kalavijuočių ordino galybę. Pirmąją bažnyčią Pabaiske netrukus po mūšio pastatė jo nugalėtojas Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis. Šventoriuje stūksančioje  akmens mūro varpinėje, tarsi kokios pilies bokšte, kabo keturi bronziniai varpai. Didžiojo varpo pečius gaubiančioje juostoje – sunkiai įskaitomas, kiek aptrupėjęs toks įrašas gotikinio stiliaus raidėmis lotynų kalba. Jis skelbia: „1542 metais šį varpą perliejau aš, Valentinas, Vilniaus kanauninkas, Pabaisko klebonas”. Iš Lietuvoje esančių XVI a. varpų šis vienintelis yra savo paskirties varpinėje, nors  jam ir teko patirti nemažai nuotykių. Dar svarbu, kad įraše klebonas sakosi perliejęs varpą. Varpų perliejimai – gana dažna praktika, nes jie skildavę nutikus gaisrams, ar netaisyklingai skambinant. Tad galima manyti, kad varpo būta jau valdovo Žygimanto Kęstutaičio pastatytoje bažnyčioje. Jo dūžiuose – garsiojo mūšio aidai! I pasaulinio karo metais varpas buvo išvežtas į Maskvą, tačiau laimingai sugrįžo į savo parapiją. II pasaulinio karo metu varpas nuo vokiečių konfiskacijos buvo paslėptas, užkasant į žemę. Sovietmečiu istorinis varpas pakliuvo į Ukmergės kraštotyros muziejų; ir tik po atkaklių pastangų miestelio bendruomenei pavyko atgauti savo skambųjį turtą.        

Būtų labai pageidautina, kad senieji bažnyčių varpai, kurie dažniausiai yra jau nebenaudojami, taptų visiems matomi, iškelti iš bokštų ir rodomi visuomenei kaip didelė kultūros vertybė ir mūsų istorijos žymenys.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Read More




Leave A Comment

More News

Kultūra | ve.lt

LRT naujienos kultūra

artnews.lt

LZ RSS

Voruta

Kultūra

Disclaimer and Notice:WorldProNews.com is not the owner of these news or any information published on this site.