Add to favourites
News Local and Global in your language
26th of September 2017

Įžymybės



Algirdas Julius Greimas – mįslinga figūra

 

2017 09 04 11:10

A. J. Greimas Grenoblyje. 1937 m./Šeimos archyvo nuotrauka

Lietuvių kultūrinei sąmonei Algirdas Julius Greimas yra mįslinga figūra. Suvokiama ar bent numanoma, kad ši figūra yra labai stambi. Greimo vardas iškaltas ant „Gyvybės medžio“ paminklo Vingio parke Vilniuje tarp šimto iškiliausių Lietuvos tūkstantmečio asmenų.

Pasaulinėje humanitarikoje Algirdas Julius Greimas yra pats žinomiausias lietuvis. Joks kitas nėra sukūręs humanitarinio ar kokio kito mokslo metodologijos arba savo mokyklos, kuri būtų tokia ženkli ir atpažįstama pasauliniame XX-XXI a. kontekste, kaip Paryžiaus, arba tiesiog greimiškoji (greimassienne), semiotika. Jo sekėjai yra įkūrę semiotikos centrus, plėtoja ir dėsto šią humanitarinę discipliną bent trijų žemynų universitetuose. Bet jeigu Greimas taip plačiai žinomas bei įtakingas pasaulyje ir taip gerbiamas tėvynėje, tai kodėl šią figūrą vadinu mįslinga?

Humanitarikos nesu(si)pratimas

Greimas yra pusiau juokais rašęs, kad pats nesupranta savo semiotinių tekstų, išverstų lietuviškai, ir klausė – o kaip jūs juos suprantate?

Tarp šių dviejų sąmonių – lietuvių kultūrinės ar viešosios ir to, ką būtų galima pavadinti dabartinių humanitarinių mokslų sąmone ar metodologine jų savimone – žiojėja plyšys. Humanitarikos būklė Lietuvoje gana liūdna, jeigu ją vertintume taikydami humanitarinių mokslų, teorijų, metodologijų ar epistemologijų kriterijus. Kaip tik todėl netgi išsilavinusiai publikai semiotiniai Greimo tekstai atrodo sunkūs, perdėm terminologiški, specialūs, techniški.

A. J. Greimas Grenoblyje. 1937 m. gegužės 23 d.Šeimos arch. nuotrauka

Viename laiške Greimas stebėjosi: Kęstutis Nastopka rašo, kad mano rinktinė „Semiotika“ esanti sunkiai paskaitoma, o Prancūzijoje jos skyriai įtraukti į chrestomatijas, skirtas vyresniųjų licėjaus klasių mokiniams. Jis ir pats susidūrė su šiuo sunkumu, aptarinėdamas savo knygų – tos pačios „Semiotikos“, o vėliau „Apie netobulumą“ – vertimų terminologinius keblumus su Broniu Savukynu ir Saulium Žuku. Taigi yra aukštas kultūrinis slenkstis, kurį mums nelengva įveikti.

Greimas yra pusiau juokais rašęs, kad pats nesupranta savo semiotinių tekstų, išverstų lietuviškai, ir klausė – o kaip jūs juos suprantate? Matematiniams ar teorinės fizikos tekstams tokios intelektinės pastangos būtinumas būtų laikomas savaime suprantamu dalyku, bet iš humanitarinių tikimasi, kad jie bus lengviau perprantami. Neretai kyla paaugliškas protestas: kam humanitarikai apskritai reikia teorinių metodologinių pagrindų, kodėl nepakanka individualiais gabumais, individualia skaityba ir individualiomis įžvalgomis pagrįstos, o mokslo požiūriu neaiškaus statuso analitikos ir eseistikos?

Mūsų humanitariniams ir socialiniams mokslams stinga ne tiktai teorinių pagrindų, bet ir supratimo, kad jų stinga. Žinoma, semiotika nėra vienintelis galimas metodologinis pasirinkimas, bet tikrai vienas iš rimtai svarstytinų ir mėgintinų.

Nuo kalbotyros prie semiotikos

Kalbotyriniai Greimo darbai – senosios prancūzų kalbos žodynas, kurį prancūzų studentai dėl jo populiarumo vadina tiesiog bendriniu žodžiu greimás, leksikologinė 1830 m. madų studija – apskritai neregimi mūsų kultūros akiratyje. Ar mūsų kalbininkams, romanistams ir kitiems aišku, kad Greimas buvo stambus kalbininkas? Romanui Jakobsonui tai buvo akivaizdu jau tada, kai Greimas dar nebuvo išleidęs savo klasiškais tapusių semiotikos veikalų – „Struktūrinės semantikos“, „Apie prasmę 1“ ir „Apie prasmę 2“, „Maupassant‘o“, „Semiotikos ir visuomenės mokslų“, su bendradarbiais parašyto dvitomio „Semiotika: aiškinamasis kalbos teorijos žodynas“. Pasak Jakobsono, Harvardas pastebėjo Prancūzijoje atsiradus gabų jauną kalbininką. Semiotika pasirodė kaip kalbotyros tęsinys, kaip pastanga nuo žodžio ir sakinio semantikos pereiti prie didesnio reikšmės vieneto – diskurso – semantikos. Taip atsirado naratyvinės gramatikos projektas.

Vėliau jis gerokai plėtojosi ir dinamiškai keitėsi. Naratyvinės gramatikos taisyklės buvo pritaikytos įvairiausioms prasmės raiškoms: literatūros, dailės ir architektūros kūriniams, etinėms nuostatoms, aistroms, net kulinariniams receptams ar reklamai. Greimas siekė sukurti bendrą prasmės teoriją, paaiškinti, kaip prasmė atsiranda, gyvuoja ir nyksta.

A. J. Greimas su prof. J. Kabelka ir V. Kubiliene Kaune. 1971 m. Prof. J. Kubiliaus arch. nuotrauka

Plečiant tiriamą problematiką ir atveriant vis naujas prieigas, Greimo ir jo mokinių darbuose einama nuo veiksmo į būsenas, nagrinėjamas esthesis, juslinis estetinis ir jausminis žmogaus santykiai su pasauliu. Šiuolaikiniame epistemologinio pliuralizmo kontekste užsimezgė dialogai su kitais humanitarinių mokslų metodais ir mąstymo būdais. Semiotika nuolat sąveikauja su fenomenologija, gana aiškios jos sąsajos su hermeneutika, ji įsirašo į struktūralizmo judėjimo poststruktūralizmo link trajektoriją. Šiandieninė semiotika, sakyčiau, vadintina postsemiotika.

Visa tai gana komplikuota. Vis dėlto vienas kitas mūsų literatūros ir kultūros analitikas jau prieš kelis dešimtmečius susidomėjo Greimo semiotika, mėgino ją perprasti ir taikyti savo tyrimuose. Tomas Venclova, Kęstutis Nastopka, Marcelijus Martinaitis vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau kalbėjo ir rašė apie semiotiką. Aš pats pirmąkart žodį „semiotika“ išgirdau studijuodamas Vilniaus universitete iš Krescencijaus Stoškaus lūpų – jis perskaitė kelias paskaitas apie tai filosofijos istorijos būrelyje. Pamažu platėjo besidominčiųjų semiotika ratelis, telkęsis apie Saulių Žuką. Greimas viename laiške stebėjosi, kaip daug šiam rateliui pavyko pasiekti per palyginti trumpą laiką – meistro įvertinimas. Dabar Dainius Vaitiekūnas rašo straipsnį apie semiotiką Lietuvoje, tad netrukus galėsime susidaryti išsamesnį šio judėjimo vaizdą.

Semiotika tarpsta akademinėje dirvoje

Vis dėlto vienas kitas mūsų literatūros ir kultūros analitikas jau prieš kelis dešimtmečius susidomėjo Greimo semiotika, mėgino ją perprasti ir taikyti savo tyrimuose.

Natūrali terpė, kurioje gali skleistis ir gyvuoti semiotika, yra akademija. 1992 m. paties Greimo, rektoriaus Rolando Pavilionio ir Sauliaus Žuko pastangomis Vilniaus universitete įsteigtas Greimo vardo semiotinių studijų centras (A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras – red. past.), vykdantis kol kas vienintelę Lietuvoje semiotikos magistrantūros studijų programą. Nuo pat pradžių nuolat veikia savaitinis tarpdisciplininis – semiotikos, fenomenologijos, hermeneutikos – seminaras. Tai unikalus reiškinys mūsų moksliniame gyvenime. Jį nuolat lanko ne tiktai centro studentai, bet ir absolventai ar šiaip prijaučiantys, kai kurie – ne vienerius metus. Jame kruopščiai skaitomi teoriniai Greimo ir kitų semiotikų tekstai, įsisavinami metodai ir įgundama semiotiškai skaityti įvairiausius – ne tiktai rašytinius, bet ir vizualinius, plastinius, reklaminius bei kitokius tekstus. Šioje kūrybinėje dirbtuvėje galima šio to pramokti. Centre susibūrė vidurinės kartos dėstytojai, rašomos pirmosios semiotikos disertacijos, tad galima tikėtis, kad jis turi ateitį.

Taigi Lietuvoje Greimo semiotika yra prigijusi bent viename akademiniame „vazone“. Buvo mėginama ir persodinti ją į dirvą. Prancūzijoje semiotika kaip tam tikra diskurso analizė, teksto skaitymo ir supratimo būdas yra įaugusi į mokyklinę praktiką, į vadovėlius. Licėjuje supažindinama su pagrindinėmis Greimo sąvokomis, o svarbiausia – mokoma jas pritaikyti, analitiškai skaitant mokyklinės programos tekstus. Vykstant sparčiai modernizacijai, mūsų klasikinė literatūra sociologiškai ir egzistenciškai tolsta ir jau yra nutolusi nuo dabarties, jos realijos mokiniams nebeįdomios ir nebesuprantamos. Šiomis sąlygomis analitinė prieiga prie tekstų yra, sakyčiau, ypatinga galimybė prie jų priartėti, juos susigrąžinti. Be šių analitinių pastangų tradicija nebegyvuoja. Tačiau Donelaičio, Žemaitės ar Vaižganto pasauliai gali susilaukti autentiško kultūrinio antropologinio dėmesio. Lietuvoje mėginta įterpti semiotiką į mokyklą, bet susilaukta neigiamos intuityvistų reakcijos – esą svarbiau mylėti lietuvių literatūrą, o ne ją suprasti, svarbiau persiimti tautine valstybine ideologija, o ne įsisavinti intelekto įrankius, atrakinti tekstus.

Dėmesys lietuvių mitologijai

Daug platesnio lietuvių skaitytojų dėmesio yra susilaukę lietuvių mitologijai skirti fundamentalūs Greimo veikalai. Tai savotiška sąmonės archeologija – iš visų jam prieinamų etnografinių duomenų Greimas bandė atkurti senųjų tikėjimų liekanas ir lietuviškąjį dievų panteoną. Nagrinėdamas tradicinės bendruomenės mitus, jis siekė atpažinti prasmių ir vertybių sistemą, kurios padedama ji mąstė pati apie save ir grindė savo gyvenimą. Tačiau kol kas nematyti, kad šių studijų pagrindu būtų susibūrę sekėjai, o juolab susikūrusi mokykla, kuri perimtų ir plėtotų teorinius bei metodologinius semiotinių mitologijos tyrimų principus ir nuosekliai juos taikytų etnografinei bei archeologinei medžiagai. Tiesa, vienas kitas sekėjas atsiranda tartum iš niekur, tiesiog savarankiškos Greimo lektūros pagrindu. Gintaras Beresnevičius gerai suprato teorinį Greimo mitologijos svarumą, nors ir nėra apie ją plačiau rašęs. Tačiau paprastai mūsų kultūrinė sąmonė gyviau reaguoja į konkrečias Greimo pasiūlytas ir iš tiesų įspūdingas lietuviškųjų mitų ir mitinių figūrų rekonstrukcijas, palikdama nuošalyje tai, kokiais būdais šių rezultatų buvo pasiekta. Greimas laikomas veikiau mitinių pasakojimų pasakoriumi, žiniuoniu negu jų tyrinėtoju. Jo pasiektais rezultatais naudojamasi, jie įterpiami į eklektiškai rekonstruotas visumas, bet teoriniai analitiniai įrankiai neperimami ir netobulinami.

Išblaškytos Algirdo Juliaus Greimo publikacijos

Be pasaulinio, semiotinio, yra ir kitas, „lietuviškasis“ Greimas. Jis buvo ne tiktai mokslininkas, diskursų teoretikas, įžvalgus analitikas ir aukšto lygio intelektualas, bet ir eseistas bei publicistas, ilgus dešimtmečius daug rašęs į išeivijos, o atkūrus nepriklausomybę – ir į Lietuvos spaudą įvairiausiais kultūros ir visuomenės klausimais. Labai aktyviai dirbdamas mokslinį darbą (Greimo bendradarbiai vadino jį „lokiu“ dėl jo nenuilstamumo), jis laikėsi principo niekad neatsisakyti, jei lietuviško leidinio redaktorius paprašo ką nors parašyti. Rašė netgi lengvutes kelionių apybraižas.

Dėl Lietuvos istorijos pertrūkių ir pasidalijimų XX a. ir šis jo profilis, kuris šiaip jau būtų daug lengviau prieinamas skaitytojams, nėra patekęs į mūsų kultūrinę sąmonę ir beveik nežinomas, taigi taip pat savaip mįslingas. Mūsų dar laukia darbas surinkti išeivijos periodikoje išbarstytą lietuvišką Greimo eseistiką ir publicistiką visuomenės, kultūros (ypač literatūros) ir politikos klausimais, sudaryti jos rinkinį ir išleisti.

Dėl to, kad pusšimtį metų gyvenome už geležinės uždangos, daug dalykų, kuriuos Greimas parašė prieš dešimtmečius, Lietuvoje vis dar lieka neapmąstyti ir todėl aktualūs.

Dėl to, kad pusšimtį metų gyvenome už geležinės uždangos, daug dalykų, kuriuos Greimas parašė prieš dešimtmečius, Lietuvoje vis dar lieka neapmąstyti ir todėl aktualūs. Jis pats yra pastebėjęs šį istorinio laiko paradoksą. Bet ir ketvirtis amžiaus gyvenimo nepriklausomoje valstybėje, deja, ne visai pakeitė padėtį – šalia postmodernizmo tarpsta visiškos senienos ir primityvai, tad kai kurie publicistiniai Greimo tekstai ne vieną nudžiugintų ar papiktintų ir dabar.

Siūlė atverti ir atsiverti kultūrai

Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais Greimas aktyviai dalyvavo antinacinėje ir antisovietinėje rezistencijoje Lietuvoje ir Vakaruose. Jis visada buvo kietas patriotas. Pats Greimas didžiausiais savo nuopelnais laikė tai, kad karo metais prisidėjo prie pogrindžio spaudos raginimų nestoti į lietuvių SS legioną (kaip žinome, jo suformavimas buvo sėkmingai sužlugdytas) ir kitus vokiečių dalinius, o pokario metais stengėsi užbaigti beviltišku tapusį ir vien tik aukas besiglemžiantį ginkluotą pasipriešinimą, ragino pereiti prie kitų pasipriešinimo formų. Dabartinėmis urapatriotizmo ir moralinio seklumo bei dezorientacijos sąlygomis pastaroji idėja Lietuvoje vis dar yra kontroversiška ir skatina aštrius ginčus bei svarstymus, tiksliau sakant, juos paskatintų, jeigu taptų plačiau žinoma. Greimas neišvengiamą ir būtiną apsisprendimą atsisakyti ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai laikė Lietuvai tragišku dalyku. Liberali ir laicistinė Greimo rašinių orientacija taip pat patikdavo, patinka ir patiks anaiptol ne visiems.

Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais Greimas aktyviai dalyvavo antinacinėje ir antisovietinėje rezistencijoje Lietuvoje ir Vakaruose.

Po nepriklausomybės atkūrimo jis siūlė valstybės vadovams ambicingus Lietuvos kultūros projektus, kiek tik pajėgdamas būrė sąjūdį kultūrai kurti ir atverti Lietuvą Vakarų kultūrai, skatino leisti europietišką kultūros žurnalą. Nenuilstamai veikė organizuodamas mokslo žmonių ir idėjų apykaitą, siųsdamas savo mokinius į Lietuvą skaityti paskaitų ir vesti seminarų, primygtinai skatindamas bei padėdamas Lietuvos humanitarams įsitraukti į tarptautinį mokslinį gyvenimą, kviesdamas juos į Prancūzijos universitetus. Rūpinosi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto ir šiuolaikinės (struktūrinės) kalbotyros katedros steigimu, apskritai universiteto reforma, siūlė priimti dėstyti net mokslinio laipsnio neturinčius, bet užtat „turinčius ką pasakyti“ žmones. Deja, dėl jau tada galingos mokslo biurokratijos tai pasirodė neįmanoma.

Algirdo Juliaus Greimo asmenybė epistolikoje

Pagaliau yra ir trečiasis, vadinamųjų egodokumentų atskleidžiamas Greimas. Didelio literatūros mėgėjų ir žinovų dėmesio yra susilaukęs jo susirašinėjimas su Aleksandra Kašubiene, labai atviras ir atskleidžiantis asmens vidujybės gelmes. Ši jo gausios korespondencijos dalis iš tiesų yra išskirtinė; be to, išliko abiejų adresatų laiškai, reikšmingai nušviečiantys ir dar vieną mūsų kultūrinės sąmonės nepakankamai suvoktą dailininkės, architektės ir literatės Aleksandros Kašubienės figūrą. Sakyčiau, šis egodokumentas yra tokio paties aukšto lygio kaip Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščių fragmentai“, nors jų pobūdis ir apimtis labai skiriasi. Keistoka, kad literatai nėra bent kiek išsamiau tyrinėję šio susirašinėjimo. Bet svarbiausia, kad jis skaitomas. Tai reikšmingas lietuvių dvasinės kultūros istorijos reiškinys.

O. Greimienė, A. J. Greimas, A. Martinkus ir B. Stantonas (nuotraukos autorės vyras) La Chausseé (Prancūzija), 1978 m. Ž. Šlekytės-Stanton nuotrauka

Tačiau tai anaiptol ne vienintelė reikšminga Greimo korespondencija. Kai kam bus ne mažiau svarbūs jo laiškai Arvydui Šliogeriui, jau rengiami spaudai, Jonui Aisčiui, Broniui Savukynui ar kitiems. Juose atsiskleidžia vis tas pats ir kartu kaskart labai skirtingas Greimas. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro elektroniniame archyve jau sutelkta ir toliau telkiama nemaža jo laiškų daugybei adresatų abiejose Atlanto pusėse. Greimas buvo daugialypis, anaiptol ne monolitiškas, ir jo epistolika šitai puikiai atskleidžia.

Greimo šimtmečio proga kartu su prancūzų semiotikais rengiame dvitomį „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“. Pirmajame tome bus išspausdinti autobiografiniai Greimo rašiniai, jo pokalbiai su įvairiais klausinėtojais įvairiomis progomis, laiškai žmonėms, išsibarsčiusiems po visą pasaulį, taip pat žiupsnelis amžininkų atsiminimų apie Greimą ir keli rašiniai, skirti rekonstruoti dar tiktai rašomą jo biografiją. Antrajame tome prancūzai mokiniai ir bendradarbiai bei lietuviškieji sekėjai aptars savąjį semiotikos supratimą, dabartinę jos būklę, variantus ir perspektyvas.

Read More




Leave A Comment

More News

LZ RSS

tv3.lt

Disclaimer and Notice:WorldProNews.com is not the owner of these news or any information published on this site.