Add to favourites
News Local and Global in your language
23rd of September 2017

Įžymybės



Tryliktasis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys Erikas Jankauskas: „Nesijaučiu kitoks“

  dizainas@lsveikata.lt

2017 09 06 15:19

Asmeninio albumo nuotraukos

Tryliktuoju Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės nariu tapęs šiaulietis Erikas Jankauskas (31 m.) džiaugiasi pergale ir nuoširdžiai dėkoja jį palaikiusiems. „Jausmas būti tarp krepšininkų ir viso personalo – žodžiais neapibūdinamas“, – sako neįgaliojo vežimėlyje sėdintis vyras.

– Tiems, kurie apie tave išgirdo pirmą kartą, papasakok, kaip tapai dar vienu Lietuvos krepšinio rinktinės nariu?

– Tryliktuoju rinktinės nariu tapau laimėjęs federacijos ir vieno portalo organizuojamą konkursą. Reikėjo siųsti nuotrauką, susijusią su krepšiniu, ir surinkti tiek paspaudimų „Like“, kad atsidurtum tarp penkių daugiausiai balsų surinkusių žmonių. Dar penki žmonės turėjo galimybę atsidurti tarp laimingųjų, jei pirko televizorių viename prekybos centre. Buvo traukiami burtai. Iš dešimties atrinktųjų ištraukė mane. Štai toks buvo mano kelias iki patekimo į rinktinę. Kadangi esu didžiulis krepšinio gerbėjas, man tai buvo didžiausias laimėjimas ir dovana, kurios labai norėjau.

– Kokie pirmi įspūdžiai iš krepšininkų rinktinės virtuvės?

– Rinktinės žmonės labai vieningi, draugiški, vieni kalbesni, kiti – tylesni. Užsivedimas prieš rungtynes itin įkvepiantis. Net draugiškose rungtynės vyrų nusiteikimas toks, tarsi jie jau būtų finale. Žiūrovas mato tik varžybas. Tačiau tam, kad pasiektų rezultatų, vyrai atiduoda itin daug jėgų – fizinių ir emocinių, vyksta velniškai sunkus darbas. Toji virtuvė ir buvo įdomiausias dalykas, kurį patyriau būdamas komandoje.

– Žinau, kad ir pats esi aktyvus žmogus. Kokiomis dar sporto šakomis domiesi?

– Žinoma, krepšinis pirmoje vietoje, mėgstu tiek žiūrėti, tiek žaisti. Esu žaidęs krepšinį vežimėliuose Šiauliuose, Kaune, Vilniuje, tačiau dabar nesportuoju, bet planuoju ieškoti klubo, kuriame galėčiau žaisti krepšinį. Šiuo metu gyvenu tarp Lietuvos ir Anglijos. Norėčiau ten pasilikti gyventi, dirbti, įsilieti į visuomenę bei radęs krepšinio klubą jame sportuoti. Be krepšinio, domiuosi lengvąja ir sunkiąja atletika, futbolu, tenisu, ledo rituliu. Mėgstu lankytis sporto renginiuose, man tai – išsikrovimas, emocijų išliejimas, atsipalaidavimas.

– Kas dar be sporto tave motyvuoja, įkvepia siekti tikslų, nepasiduoti?

– Sunkiausiais momentais, kaip ir sporte, būna visko: ašarų ir nevilties minčių, bet tai nutinka itin retai. Motyvuoju save pats: skaitau knygas, žiūriu filmus ar lankausi seminaruose, kurių pasiūla šiuo metu itin didelė. Jei pats nenorėsi – nieko nebus. Jeigu nori ką nors keisti gyvenime, kas kitas gali tave motyvuoti? Kas gali žinoti, ko tu nori?

Nori gyventi geriau? Nori kur nors nukeliauti? Tai ir daryk ką nors, kad rytojus būtų geresnis. Reikia suprasti, kad už tave, niekas nieko nepadarys. Mokinys visad mokosi sau ir dėl savęs, nes niekas jam nepadės ir nieko neatneš ant lėkštutės. Buvau Niko Vujičičiaus konferencijoje. Šis vyras daugeliui yra įkvėpimo šaltinis, pavyzdys, kad negalia – ne kliūtis.

– Taigi neįgaliojo iniciatyva, atkaklumas ir užsispyrimas itin svarbūs norint sėkmingai integruotis visuomenėje?

– Be abejonės, užsispyrimas, atkaklumas duoda vaisių. jei labai nori – gali viską. Manau, kad visus užklumpa sunkūs momentai. Verkšlenti gali kiek nori, bet ar nuo to pasidarys geriau? Niekas tau nepadės, jeigu pats pasiduosi. Turi atrasti savyje jėgų. Mes jų turime visi, tiesiog kai kurie per greitai nuleidžia rankas. Nemanau, jog esu pirmas neįgalus žmogus Lietuvoje, kuris vedinas tokių minčių integruojasi į visuomenę. Tokių žmonių labai daug, tik vieni matomi daugiau, kiti – mažiau. Aš visuomenėje nesijaučiu kitoks, na, nebent tik tada, kai negaliu kur nors užvažiuoti vežimėliu. Bet dabar nebematau tų smalsių žvilgsnių, nebegirdžiu replikų. Užsiauginau storą odą.

– Kaip manai, ar Lietuva jau yra pasiruošusi tinkamai neįgaliųjų integracijai? Kokias didžiausias problemas ar trūkumus įvardintum?

– Galime kalbėti apie nepritaikytus užvažiavimus, įvažiavimus, susisiekimą, bet visos problemos ir trūkumai – mąstyme. Pažiūrėkime, kiek yra nekokybiškai atliktų darbų, įrengtų užvažiavimų, tačiau jie patys nepasidarė, juos statė ir kūrė žmogus. Jeigu jis tai darė atmestinai, vadinasi, netiki, jog kam nors to reikia ir dirba tik todėl, kad reikia atlikti darbą, todėl pastatas tik formaliai atitiktų reikalavimus. Visos problemos yra mūsų galvose. Patikėkit, mūsų visuomenėje vis dar gajus mąstymas, jog neįgaliojo vieta – namuose. Tarpmiestinio susisiekimo situacija gerėja: daugėja žemagrindžių troleibusų, autobusų, girdėjau, kad atsiras ir tokių traukinių. O gal jau yra? Tiksliai nežinau.

– Kaip įsivaizduoji, kokia neįgaliųjų situacija ir gyvenimo kokybė bus Lietuvoje po dvidešimties metų?

– Norėčiau tikėti, kad tuomet situacija bus tokia, kokia šiuo metu yra Vakarų Europoje, jog nereikės nuolat prašyti aplinkinių pagalbos, kad galėtum judėti taip kaip ir visi. Labai to tikiuosi ir linkiu.

– Ko palinkėtum „Sveikos šeimos“ skaitytojams?

– Žinau, kad visas svajones galite paversti realybe, tačiau nepamirškite, jog tikslas turi datas. Užsibrėžkite konkrečius tikslus, datas ir – pirmyn. Žinoma, jums prireiks sveikatos ir ištvermės. Linkiu niekada neklausyti tų, kurie bando jus stabdyti. Darykit.

Užsikimškit ausis, eikit pirmyn ir jums pasiseks.

lsveikata.lt

Read More




Leave A Comment

More News

LZ RSS

tv3.lt

Disclaimer and Notice:WorldProNews.com is not the owner of these news or any information published on this site.