Add to favourites
News Local and Global in your language
23rd of September 2017

Įžymybės



Rašytoja Evelina Daciūtė: su vaiku reikia bendrauti taip pat, kaip su suaugusiuoju

 

2017 09 06 17:05

Asmeninio albumo nuotrauka

Pokalbis su šešias knygas vaikams išleidusia rašytoja Evelina Daciūte apie Vilnių, sūrelius, banginio ir šuns skulptūras ant Žaliojo tilto, vaikiškų knygų verslą bei pačius svarbiausius literatūros kritikus. 

– Naujausią knygą parašėte apie Vilnių. Koks Jūsų santykis su šiuo miestu?

– Mano ir Vilniaus ryšys yra gana senas, besitęsiantis jau virš keturiasdešimt metų. Aš Vilniuje gimiau, augau, praleidau didžiąją dalį savo gyvenimo, šiuo metu čia ir gyvenu. Gyvendama ne Vilniuje stengiausi pati geriau suprasti, ką man šis miestas reiškia.

– Nemažai laiko esate praleidusi Pietryčių Azijoje. Ko labiausiai pasiilgote gyvendama taip toli nuo Lietuvos?

– Labai pasiilgdavau Gedimino prospekto. Kaip tu juo vaikštai pirmyn ir atgal. Pasiilgdavau tam tikrų lietuviškų produktų, kurių būdavo itin sunku rasti, pavyzdžiui, kefyro, šokoladinių sūrelių taip pat. Grįžę vasarą stengdavomės su kaupu atsivalgyti, o atgal veždavomės juodą duoną ir šaldydavome ją kameroje. Būta to ilgesio. Žinoma, labiausiai su šeima pasiilgdavome žmonių.

– „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“, naujausia Jūsų knyga, yra interaktyvi. Kaip kilo mintis parašyti tokią knygą? Lietuvoje tai yra gana inovatyvu, ar toks formatas yra apskritai paplitęs?

– Ta mintis šovė net ne man, o Dianai Molytei, knygos iliustratorei ir animacijos kūrėjai. Su manimi ji susisiekė vasario mėnesį, kai jai reikėjo teksto kursiniam darbui. Tiesą sakant aš net nepasidomėjau, kaip ji mane surado. Padariusi ir Vilniaus dailės akademijoje apsigynusi savo darbą Diana jau vasaros pradžioje man jį parodė. Pačiai man tokia mintis niekad nebūtų kilusi – aš esu senesnio kirpimo žmogus, pasisakantis už tikras, popierines knygas, tačiau galutinis rezultatas mane labai sužavėjo, supratau, kad tai – dar vienas būdas vaiką pripratinti prie knygos. Jei jis pamatys, kad pati knyga turi daugiau galimybių, galbūt mieliau šią ir atsivers. Manau, kad prieš miegą ją galima skaityti be įrenginio ir animacijos, bet, pavyzdžiui, dienos metu galima skaityti ir kitaip. Be to didelis privalumas yra tai, kad interaktyviąją dalį galima keisti. Pavyzdžiui dabar knyga yra vienokia, po pusmečio ji gali būti jau kitokia. Visi nuopelnai dėl interaktyvumo iš tiesų yra Dianos.

– Naujausią knygą išleidote padedant savo kūrinių skaitytojams ar skaitytojų tėveliams ir tai yra vienas iš pirmųjų tokių atvejų Lietuvoje. Ką galėtumėte rekomenduoti žmogui, sugalvojusiam pačiam užsiimti knygos leidyba? Ar nepaisant to, kad jos iš pradžių apskritai nenorėta išleisti, jau pradėjusi rinkti lėšas knygos leidimui susidūrėte su dar kokiais nors iššūkiais?

– Pačiu didžiausiu iššūkiu ir tapo sprendimas taip padaryti. Iš tikrųjų aš truputėlį pyktelėjau, kad mano knygos niekam nereikia. Tuomet sugalvojau patikrinti, ar iš tiesų taip yra. Žmonių reakcija parodė, kad yra kitaip – kad skaitytojai gali patys nuspręsti ko jiems reikia, o ne kažkas kitas, galbūt net nebežinantis tikrųjų poreikių. Tik surinkusi lėšas supratau, kad pati visko sutvarkyti nesugebėsiu – auginu kūdikį ir man nebeužtenka rankų. Taigi nuėjau į leidyklą „Tikra knyga“, su kuria jau esu išleidusi šešias knygas, ir susitariau, kad knygą leisime bendradarbiaudami, kad jie man pagelbės su gamyba ir platinimu. Kaip tik šią savaitę pagaliau buvo baigtas maketavimas ir mėnesio pabaigoje jau turėčiau prieš savo akis matyti popierinį variantą.

– Vaikų literatūra yra toks, sakykime, specifinis žanras. Jei ne paslaptis – kokiais tiražais yra leidžiamos Jūsų knygos?

– Mano pati komerciškai sėkmingiausia knyga – „Laimė yra lapė“. Pirmasis jos tiražas buvo 3 000 egzempliorių – tai yra labai didelis tiražas kaip lietuvių vaikų literatūrai. Jis jau yra išparduotas ir šiuo metu parduotuvėse galima rasti antrą, taip pat 3 000 egzempliorių, tiražą. Smalsumo vedama esu skaičiavusi, kiek iš viso mano knygų jau yra parduota ir suskaičiavau, kad apie 17 000 egz.

Yra sakančių, kad vaikams knygų nereikia, tačiau iš tiesų yra priešingai. Jiems patinka susitikti su rašytojais, kurie atvažiuoja į jų mokyklas, darželius, bibliotekas, kurie bendrauja su jais, patinka žinoti, kad rašytojai yra ne tik kažkokios mistinės asmenybės. Po tokių pokalbių ir mamos rašo, kad jų vaikai pradeda visai kitaip žiūrėti į knygas. Tuomet ir supranti, kad atlieki svarbią misiją. Tai yra labai pripildantis ir džiuginantis darbas.

– „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“ – poezija. Kadangi esate vaikų literatūros rašytoja, internetinėje žiniasklaidoje, įvairiuose portaluose yra pakankamai gausu pokalbių ir tekstų apie Jūsų santykį su vaikų literatūra. Koks Jūsų santykis su poezija?

– Kad aš ir pradėjau nuo poezijos. Visai neseniai netikėtai prisiminiau, kaip dar būdama mokine savo literatūros mokytojos dėka dalyvavau poezijos konkurse ir važiavau į Maironio muziejų Kaune. Aišku, tai buvo jau labai seniai. Paskui rašiau poeziją suaugusiems. Esu ir novelių suaugusiems parašiusi. O paskui buvau netikėtai nusviesta į vaikų literatūrą ir kol kas aš čia jaučiuosi visai patogiai bei esu labai laiminga.

Kalbant apie poeziją... Iš lietuviškų poetų man labai patinka Radauskas ir Mačernis. Dar mėgstu Cvetajevą, Achmatovą. Turiu ir mėgstamos vaikų poezijos.

– Kartais vaikų literatūros autoriai į knygas ir istorijas vaikams prikaišo tam tikrų užuominų, skirtų jų tėvams – ar tai būtų politinės aktualijos, ar tam tikri pokštai. Banginio ir šuns skulptūros ant žaliojo tilto – taip pat yra pakankamai akivaizdi užuomina. Ji taikyta vaikams ar suaugusiems?

– Kai aš rašau kūrinius, galvoju ir apie skaitančius tėvus. Ko gero būtent „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“ ryškiausiai atskleidžia tas nūdienos aktualijas. Apskritai, tai visoje literatūroje, vaikų taip pat, nemėgstu infantilumo. Manęs netenkina pokalbis su vaiku, kaip mažiau už mane suprantančiu. Štai vakar buvau knygyne ir viena mano knygą vartanti moteris manęs paklausė, kokio amžiaus vaikui ši yra skirta. Man atsakius, kad knyga yra vaikams nuo dviejų metų, ji dūrė pirštu į žodį „dvidešimt“, klausdama, ar dviejų metų vaikas žino žodį „dvidešimt“. Man nepatinka toks požiūris į vaiką – tai, kad jam neva nederėtų sakyti kažkokių žodžių, kad jis kažko nesupras... Negalima cenzūruoti knygos vien dėl to, kad vienas žodis yra kiek sudėtingesnis ir dėl to, kad knyga skirta vaikams. Ir šiaip aš gana vengiu deminutyvų. Man atrodo, kad su vaiku derėtų bendrauti taip pat, kaip su suaugusiuoju. Aišku, natūralu, kad tekstai mažiesiems yra lengvesni: trumpesni sakiniai, mažiau sudėtingų žodžių.

Tiesa, kad rašant apie šunį ir banginį įkvėpimo sėmiausi iš Žaliojo tilto istorijos – kai rašiau, skulptūros dar stovėjo. Vėliau knygą skaitydamas mano sutuoktinis įžvelgė dar kitokius dalykus – knygoje minimos krevetės jam asocijavosi su pabėgėliais, mat tuo metu aktualus buvo ir pabėgėlių klausimas. Galiausiai po kurio laiko jis pasakė, kad tos krevetės apskritai yra mūsų stereotipai ir simbolizuoja mūsų išankstines nuostatas, kai mes ko nors nežinodami a priori būname prieš.

Suaugę pamato vieną, o vaikai jau kitą sluoksnį. Mano draugė iš Amerikos, rašytoja Laima Vincė, perskaičiusi mano knygelę „Drambliai ėjo į svečius“, pasakė, kad čia akivaizdžiai matomas tradicinis lietuviškos šeimos modelis: tėvai, vaikai ir seneliai. To amerikietiškose šeimose jau nebėra, šeimą sudaro tik vaikai ir tėvai, seneliai į šeimos sampratą, net ir vaikų knygose, nebeįtraukiami. Kai savo tekstą išleidi į viešumą ir apie jį jau sprendžia kiti, išgirsti tokių dalykų, kurių nė pati nebūtum sugalvojusi. Man smagu – tai reiškia, kad tekstas yra gyvas ir gyvena savo gyvenimą. Liūdniausia būna tada, kai tekstas nieko nepalieka.

Negalima cenzūruoti knygos vien dėl to, kad vienas žodis yra kiek sudėtingesnis ir dėl to, kad knyga skirta vaikams.

– Jūs ko gero esate mačiusi ir girdėjusi gegužę paskelbtą 100 reikšmingiausių knygų vaikams sąrašą, kurio didžiąją dalį pozicijų užėmė pakankamai seni, bent prieš pusę amžiaus parašyti kūriniai. Moralinės ir estetinės jų vertės niekas neneigia, tačiau tame sąraše buvo gana mažai šiuolaikinių literatūros vaikams rašytojų. Ar tai reiškia, kad šiandien vaikų literatūros žanras tiesiog nėra populiarus, trūksta literatūros, naujų rašytojų vaikams? Ar šiuolaikiniams vaikų literatūros autoriams yra sunku patekti į rinką?

– Į rinką patekti tikrai sunku. Leidyklos yra verslo atstovai, kurie naujų ardų nepuola leisti – juos reikia išsukti ir jie nebūtinai visą laiką atneš komercinės grąžos. Aš pati labai džiaugiuosi leidykla „Tikra Knyga“. Ji yra maža, tačiau išdrįso manimi patikėti ir dabar kartu su jais išleidome jau šešias knygas.

Dėl to šimtuko – sudėtinga kažką komentuoti. Juk sąrašą sudarinėjo žmonės, kurie savo vaikystėje skaitė tas knygas, galbūt tai trukdo objektyviai įvertinti situaciją. Aš galiu spręsti žiūrėdama į savo vaikus – matau, kad jie senesnėse knygose daug ko nesupranta, tekstai nesukelia jiems jokių minčių. Atsiranda tapatinimosi problema – jie negeba susitapatinti su tekste užšifruotomis problemomis, nebesupranta tų realijų ir tai mažina vaikų norą skaityti knygas. Čia viena problema. Kita problema yra ta, kad daugumoje bibliotekų net nėra šiuolaikinių vaikų rašytojų kūrinių. Bibliotekų resursai yra gana riboti, knygos jas pasiekia labai vėlai ir ypač iki mažų provincijos bibliotekėlių ilgai keliauja. Tačiau reikia įžvelgti ir gerąją pusę – mes, lietuviškos vaikų literatūros autoriai, daromės įdomūs užsieniui – nors į kai kuriuos mūsų projektus Lietuvoje vis dar žiūrima įtariai, neretai drąsa užsienio leidėjus stebina. Ir ta drąsa, originalumas gali tapti mūsų raktu į sėkmę.

– Ir paskutinis klausimas – kas gi yra patys svarbiausi Jūsų literatūros kritikai?

– Pirmiausia kūrinius perskaitau savo vaikams, šiuo metu turiu tris kritikus, mažiausias kritiko amžiaus dar nepasiekė. Perskaitau jiems, stebiu jų reakciją – man tai yra labai svarbu. Vėliau, žinoma, skaito žmonės, kuriais aš labai pasitikiu, tai yra mano iliustratorės, leidykla „Tikra knyga“. Taip pat svarbūs susitikimai su mažaisiais skaitytojais. Nes aš rašau ne konkursams, ne suaugusiems kritikams – aš rašau vaikams. Tokiems vaikams, kokius aš sutinku, tai yra savo vaikams, savo draugų vaikams, tiems, kuriuos susitinku viešėdama mokyklose, bibliotekose ir darželiuose. Na ir jeigu jiems tai patinka, vadinasi, pataikiau.

Read More




Leave A Comment

More News

LZ RSS

tv3.lt

Disclaimer and Notice:WorldProNews.com is not the owner of these news or any information published on this site.