Add to favourites
News Local and Global in your language
17th of January 2018

Įžymybės



Vilniaus ukmergiškiai: kuo ilgiau gyveni, tuo stipresni sentimentai

  e.joteikaite@lzinios.lt

2017 12 17 12:00

Kai Reginai Škuropad teko grįžti gyventi į gimtinę, Vilniaus ukmergiečių bendruomenei vadovauti sutiko Sigitas Čirba.

Kai Reginai Škuropad teko grįžti gyventi į gimtinę, Vilniaus ukmergiečių bendruomenei vadovauti sutiko Sigitas Čirba. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

2005-aisiais įkurta bendruomenė savo gretose vienija iš Ukmergės krašto kilusius, dabar Vilniuje gyvenančius ir dirbančius žmones, kupinus sumanymų ir idėjų puoselėti savo gimtąjį kraštą.

Kad ir sostinės ukmergiškiams reikia kurti kraštiečių bendriją, sumanyta 2000-aisiais. Vilniaus ukmergiečių bendruomenės pirmininko Sigito Čirbos žodžiais, po penkerių metų buvo pasiektas „sukūrimo proceso finišas“.

Regina Škuropad, daugiau nei dešimtmetį vadovavusi kraštiečių bendruomenei, prisiminė pačią pradžią: „Paskata tapo pavydo jausmas – suveikė lietuviškas būdas. Tuo metu jau gyvavo daug klubų“, – sakė ji ir pridūrė, kad kalbinti žmones dalyvauti tėviškėnų veikloje ėmėsi kiek neįprastai. Štai eidama sostinės Gedimino prospektu pamatė regėtą veidą. Priėjusi nepažįstamojo paklausė, ar tik žmogus nebūsiąs iš Ukmergės. Sulaukė patvirtinimo – kraštietis. Tada išgirdo, kad Antakalnio klinikose dirba gydytojas, jis taip pat esą ukmergiškis. „Atsiverčiu telefono knygą, randu net kelis asmenis tokia pavarde. Matyt, saugojo lyg kokia apvaizda, pavyko iškart pataikyti. Surenku numerį, vėl ta pati istorija: „Laba diena. Ar jūs iš Ukmergės?“ Ragelyje pauzė, galop patvirtino: „Taip, aš iš Ukmergės“, – pasakojo Regina.

S. Čirba jai pritarė: „Sakėme: kuo esame prastesni? Mes taip pat norime suburti savo kraštiečius.“ Rezultatas – steigiamasis susirinkimas vyko pilnutėlėje Rašytojų sąjungos salėje. Žvelgdami į netolimą praeitį abu pašnekovai pabrėžė, kad tokios bendrijos, vienijančios kraštiečius, labai reikėjo. „Nieko naujo neatradome, kaip ir visos panašios bendruomenės, rūpinamės kultūriniu gyvenimu, buriame jaunimą, rengiame ekskursijas, paglobojame, kai atvyksta į sostinę“, – kalbėjo S. Čirba.

Kiekvienais metais Ukmergėje organizuojamas fotokonkursas, kuriam pristatomi jaunųjų fotomenininkų būrelio darbai. Vilniaus ukmergiškiai buvo suorganizavę jaunųjų fotografų parodą sostinėje, steigia jiems prizus.

Sielos atgaiva

R. Škuropad įsitikinusi, kad kraštiečių bendruomenės suvienija gyvenimišką bei profesinę patirtį ir jaunatvišką energiją, veržlumą, todėl galima nuveikti didelius darbus. Ji pripažino, jog veikloje aktyviau bendrauja vyresnės kartos žmonės. „Kodėl? Nes jie jau vyresni, jiems sunkiau grįžti į namus. Deja, neretai ir namų nebėra, likę tik giminės, šeimos kapai. Garbaus amžiaus kraštiečiams tokie susibūrimai yra tarsi sielos atgaiva“, – įsitikinusi pašnekovė.

Kaip pavyzdį ji išskyrė kalėdinę vakaronę, kuri įvyko iškart tik įsteigus bendruomenę: „Kalėdos – tai šeimos šventė. Tiems, kurie nebeturi kur sugrįžti, ta mūsų vakaronė buvo it didelės giminės iš vieno krašto susitikimas“, – paaiškino R. Škuropad. Jos teigimu, į Vilniaus ukmergiškių organizuojamus renginius stengiasi atvykti ir tikrieji ukmergiškiai. Visuomet su gausiomis, gardžiomis dovanomis (ne paslaptis, Ukmergės kraštas garsėja skania duona ir sūriais).

Per steigiamąjį susirinkimą tuometis rajono meras Algirdas Kopūstas yra pasakęs, kad Ukmergė užaugino ne vieną šviesų žmogų, nutiesė jiems kelią į ateitį, galbūt dabar jie galėtų tarsi tokią skolą grąžinti savo kraštui. „Tad mes su tuo skolos grąžinimo jausmu ir dirbame“, – šypsojosi R. Škuropad.

Kita šventė, tarsi giminės susitikimas, buvo Atvelykis. Iš Ukmergės atvyko folkloro ansamblis „Dagilėlis“, kuriam vadovavo Antano Smetonos gimnazijos mokytoja Jūratė Marcinkutė. „Jūratė – švenčių siela: ir mus, vyresnius, ir jaunesnius dalyvius šokdino, dainavome krašto dainas. Į renginį susirinko visi – ir mūsų vaikai, ir anūkai“, – pasidžiaugė pašnekovė.

Etnografinis ansamblis suvienijo į gerą trankų šokį visus kraštiečius, kad ir kokio amžiaus jie būtų. „Viena iš bendruomenės narių yra kalbininko, akademiko Zigmo Zinkevičiaus sesuo Ona Zinkevičiūtė-Kondratienė (mes ją vadiname Onute). Ji prieš vakaronę pasiguodė esanti po operacijos, bet žiū, kur pasisukus, vėl į ratelį – šoka. Per tokius susitikimus vyresnioji karta pamiršta bėdas, ligas. Čia susitinka klasės draugai, buvę kaimynai, tokie susitikimai itin reikalingi“, – tikino R. Škuropad.

Kraštiečių susitikimuose vyresnioji karta užmiršta bėdas, ligas. Čia susitinka klasės draugai, buvę kaimynai./Asmeninio albumo nuotraukos

Kraštiečių susitikimuose vyresnioji karta užmiršta bėdas, ligas. Čia susitinka klasės draugai, buvę kaimynai./Asmeninio albumo nuotraukos

Tačiau yra viena bėda – apie tai kalba ir kitų kraštiečių organizacijų atstovai – nėra vietos, kur galima būtų susitikti. „Esame dėkingi sostinės Karininkų ramovei, kuri nemokamai priglaudžia ir mus, ir kitas bendruomenes, kraštiečių klubus. Turėtų atsirasti kokie nors specialūs namai. Juk nario mokestis – kuklus, galima sakyti, simbolinis, tad samdyti patalpų, salių neturime galimybės. Karininkų ramovė – mūsų prieglobstis“, – dalijosi nuomone visuomenininkė.

Vilniaus ukmergiškiai išsikėlę tikslą – aplankyti kuo daugiau Ukmergės apylinkų. „Bet vėlgi – mūsų lėšos tik simbolinės. Taigi, visa finansinė našta gula ant Sigito pečių. O jis visada randa sprendimą“, – sakė Regina.

Kraštiečiai pasiryžę užmegzti ryšius su klubais, organizacijomis, veikiančiomis Ukmergėje. Jų įsitikinimu, kiekvienas rajonas, miestelis ar kaimas turi savitų tradicijų. Viena tėviškėnų vakaronių buvo skirta Taujėnų miesteliui, kuris siejamas su kunigaikščiais Radvilomis. Beje, Taujėnuose stovi mažoji Vilniaus katedra, kurios autorius – Laurynas Stuoka-Gucevičius.

Ilgametė kraštiečių bendrijos vadovė R. Škuropad kilusi iš Pabaisko. Jis garsus tuo, kad čia 1435-aisiais įvyko vienas svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių – Pabaisko mūšis (kartais jis dar vadinamas Šventosios-Pabaisko arba Vilkmergės mūšiu) tarp Jogailos brolio Švitrigailos ir Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio. Mūšis nulėmė ne tik LDK ateitį (ji neskilo), bet ir žlugo Livonijos ordinas.“Apie Pabaisko mūšį daug girdėjau iš savo senelio. Būdama vaikas pasakojimus suvokiau kaip pasakas, legendas. Buvo įdomu“, – nėrė į prisiminimus pašnekovė.

Gimtos vietos lėmė profesiją

Paklausta, kodėl pasirinko istoriko profesiją, R. Škuropad papasakojo apie savo vaikystės potyrius. Su močiute lankydavosi Pašilės Šv. Barboros bažnyčioje, kuri buvo šiek tiek tolėliau nuo namų. Tekdavo eiti pro Pašilės kapines. Močiutė Reginai pasakojo, kad čia palaidoti grafai Kosakovskiai. „Kilmingi grafai, jų kapavietės... Vaikiška fantazija tiesiog kunkuliavo. Žodžiu, istorija mane lydėjo nuo pat vaikystės. Skaičiau Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, radau informacijos ir apie Pabaisko mūšį, kitus įvykius. Galbūt tai mane ir pastūmėjo pasirinkti istorijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Lietuvos edukologijos universitetas)“, – pridūrė istorikė.

Po dvidešimties metų, praleistų sostinėje, gyvenimas tarsi apsisuko ir R. Škuropad vėl atsidūrė Ukmergėje, grįžo slaugyti sergančios mamos. Sužinojusi, kad Ukmergėje vyks tarptautinė konferencija, skirta grafų Kosakovskių, žymių politikos veikėjų, švietėjų ir mecenatų likimui apžvegti, susidomėjo.

„Ukmergei Stanislovas Kazimieras Kosakovskis yra svarbus nes, kalbant šios dienos terminologija, jis buvo Ukmergės meras. O tada (1879–1883 m.) jį vadino Ukmergės miesto galva – burmistru“, – dėstė R. Škuropad. Iki šių dienų Ukmergėje stovi savivaldybės pastatas, kuris pastatytas jo iniciatyva. „Žinoma, pastatas yra pasikeitęs – pristatyti aukštai, bet sienos storis, pamatai – išlikę iš tų laikų“, – apie paveldą kalbėjo ukmergiškė.

Šioje pirmoje tarptautinėje konferencijoje dalyvavo pranešėjai iš Baltarusijos, Lenkijos. „Mes apie savo kraštą, čia gyvenusius kilminguosius sužinojome daug naujienų. Tai buvo nemenka inspiracija kartu su Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centru įsteigti VšĮ Kosakovskių institutą Ukmergėje. Šiemet suorganizuota antroji, jau tradicinė tapusi tarptautinė konferencija.

Tiek pirmąją, tiek antrąją konferenciją parėmė Vilniaus ukmergiečių bendruomenė – jos pastangomis išleista pirmosios konferencijos tezių knygelė. „Kontaktas su gimtuoju kraštu išlieka, jis yra būtinas. Dabar galiu kalbėti iš savo asmeninės patirties – kuo didesnė metų našta slegia, tuo dažniau prisimeni vaikystę, jaunystę, ir sentimentai stipresni. Kol jaunas, veržiesi iš namų, bet bėgant metams vis tiek prie gimtojo krašto sugrįžti“, – prisipažino R. Škuropadį. Jai pritarė ir S. Čirba.

Read More




Leave A Comment

More News

LZ RSS

tv3.lt

Disclaimer and Notice:WorldProNews.com is not the owner of these news or any information published on this site.