Add to favourites
News Local and Global in your language
19th of July 2018

Įžymybės



#LŽdublis Dovilė Filmanavičiūtė: „Negaliu pakęsti dvigubų standartų“

 

2018 07 03 18:07

Dovilė Filmanavičiūtė arba Miss sheep, – žavioji interneto čiauškalė, sugebanti po vienu stogu sukviesti šimtus „normalių bobų“. Apie save, meilę, kompleksus ir portalų komentatorius.

– Kaip susitaikai su nesėkme ar greitai grįžti į savas vėžes?

– Aš toks keistas žmogus, man karūna niekada nuo galvos nekrenta. Aš nelaikau savyje kažkokių nepavykusių dalykų, ėjo – praėjo, buvo – pražuvo. Žinote, kartais kažkokie nepavykę dalykai gyvenime žmones taip suluošina, kad jie labai kenčia ir tiesiog negali išeiti iš tų situacijų. O paskui visos kitos problemos prasideda – psichologinės ir t.t., aišku, menka aš čia specialistė. Aš nebijau nesėkmių. Man atrodo jos kažkaip sustiprina ir sutvirtina mus. Ir aš ne šiaip banaliai šneku, o galvoju apie įvykius savo gyvenime ir jeigu tų nesėkmių nebūtų buvę tiek, kad dabar galėčiau drąsiai sakyti – aš nebijau.

– Sakai, kad buvai priversta keliauti viena. Tai buvo savęs ieškojimo kelionė ar tiesiog darbo reikalai?

– Ne, viskas daug banaliau. Mes šeimoje patyrėme didelę netektį, aš palikau savo gyvenimo vyrą namuose ir tiesiog viena išskridau į neplanuotą kelionę. Žinote, mūsų visa karta buvo priversta pagal kažkokias tai klišes gyventi: stoti į universitetą, susirasti gerą darbą, uždirbti daug pinigų, siekti karjeros aukštumų, susirasti antrą pusę, pagimdyti vaikų, nusipirkti butą, nusipirkti sodybą ir va taip gyventi. Savo aplinkoje pastebėjau, kad žmonės nebegali gyventi pagal kažkieno primestus kanonus, jie susikrauna daiktus ir išvažiuoja gyventi į kokią Aziją ieškoti savęs.

– O tie išvažiavę žmonės save randa?

– Aš nežinau, jie vis grįžta. Netgi grįžta į tuos pačius darbus, į tą pačią rutiną, ir tas pačias taisykles. Aš labai dažnai perdegu, todėl stengiuosi palakstyti dažniau negu kentėti dešimt metų, o paskui dramatiškai viską mesti ir išvažiuoti į Tailandą, nesišukuoti plaukų, gulėti paplūdimyje ir galvoti kas aš esu. Kas žino, gal ir man ta „savęs ieškojimo“ diena ateis, bet man atrodo, kad labai svarbu yra laiku sustoti ir laiku atsitraukti. Manau, tai viena stipriausių žmogaus savybių – laiku palikti viską už nugaros ir eiti kita kryptimi.

– Prieš kurį laiką spaudoje pasirodė tavo tekstas „Žmogui reikia žmogaus“, ką tuo metu išgyvenai?

– Aš dažnai sakau, kad mėgstu būti viena ir, manau, kad buvimas su savimi yra labai geras poilsio būdas, bet aplink mane visą laiką labai daug žmonių, skirtingų žmonių ir, manau, kad jie yra gyvybiškai svarbūs. Galbūt aš esu energetinis vampyras ir labai daug iš jų pasiimu, bet tikiuosi, kad ir jie iš manęs. Visiems žmonėms reikia žmonių, bet būna dienų, kai reikia pabūti vienam už uždarų durų, paverkti į pagalvę ar pažiūrėti romantišką dramą, o paskui ryte atsikelti ir vėl iš naujo eiti daryti dalykus.

– Vis tiek turi būti kažkokia žmogaus savybė, kurios negali pakęsti.

– Aš dabar esu susirgusi tokia liga, kad mane piktybiškai siutina žmonės, kurie sako vieną, o daro kitą. Dabar labai madinga yra rašyti Feisbuke tekstus apie tai koks tu dvasingas, kaip tu gelbėji pasaulį ir kovoji už kažkieno teises, o apsisukęs tu darai visiškai priešingai, netgi savo artimoj aplinkoj.

– Kalbi apie savo artimą aplinką?

– Žinot, mes baruose ir renginiuose visi labai artimi, bet tas artimumas ties tuo ir pasibaigia. Aš negaliu pakęsti dvigubų standartų, dabar man tai yra baisiausias virusas. Aš stengiuosi valytis nuo tokių žmonių.

– Žmonės pradėjo naudotis tavo gerumu?

– Nežinau, kažkaip sveikai viskas vyksta. Aš nesu iš tų žmonių, kuriuos pastumsi taip lengvai, manau, tai akivaizdu, bet ko aš nemėgstu tai skaičiuoti: ko ir kam daviau, ar kas manimi pasinaudojo. Man gali bet kas socialiniame tinkle parašyti: „Sveika, gal gali parekomenduoti restoranus Kijeve, Lisabonoje arba Romoje?“ Ir aš tikrai labai nuoširdžiai viską surašysiu, su nuorodomis.

– O vaikystėje iš tavęs tėvai daug reikalavo?

– Mes labai sveika šeima ir niekas niekada iš manęs nieko nereikalavo apart to, kad aš kaip ir visi vaikai, turėjau laikytis tam tikrų taisyklių. Bet kad man kažkokius lūkesčius ant pečių užkrautų ir paskui priekaištų, kad nepadariau ar nepasiekiau, nepamenu absoliučiai nei vienos akimirkos. Tiesą pasakius, jei kas nors pradeda reikalauti, aš nejausdama darau priešingai. Tai, kaip tėtis neprivertė manęs išmokti matematikos, taip jis manęs ir neprivertė. Tai pinigus dabar skaičiuoju Word'e, o ne Excel'yje, supras mane vadybininkai. Mes ir šiaip susvetimėję visi, tai jei ir šeimoj to svetimumo būtų daug, nežinau, ne mano būdui čia ir ne mano pasaulėžiūrai, būti šeimoje, bet iš tikrųjų būti atskirai. Aš taip pat ir su draugais, mūsų yra labai nusistovėjusi artimų draugų kompanija ir mes vieni su kitais taip, kai gali pasakyti, kad su šitais žmonėmis aš galiu eiti į ugnį, į karą, bet kur. Taip pat ir su šeima – jeigu visa širdimi, tai visa, o jeigu ne – tai ne.

– Vardan socialinės akcijos ar protesto, galėtum nusirengti prieš kamerą?

– Aš esu sulaukusi pasiūlymų dalyvauti tokiuose projektuose. Pagaliau ir mes pradėjome garsiai kalbėti, kad tas netobulumas ir yra mūsų tobulumas. Aišku, kraštutinumai yra kraštutinumai, bet man atrodo, kad mūsų kompleksai kažkuria prasme yra mūsų progresas. Jeigu tau atrodo, kad viskas su tavim yra gerai, vadinasi, tu nenori tobulėti. Tik tas tobulėjimas pas mus susiniveliuoja su išvaizdos korekcijomis, pergyvenimu, kad tu vienoks, o ne kitoks. Todėl aš labai garsiai apie tai kalbu, man atrodo, kad per tuos suknelių dydžių kaitaliojimus mes pamirštame vieną esminį dalyką, kad suknelės dydį koreguoti labai paprasta, bet su smegenimis, tuo tarpu, yra šiek tiek sudėtingiau. Kartais labai juokinga: aš sutinku savo liesą draugę, ji sako, kad neturi krūtinės. Aš sutinku savo pilnesnę draugę, ji sako, kad jos krūtinė per didelė, ir niekur nėra to aukso vidurio. Tai jeigu kiekvieną tokį pasakymą mes keistume knyga... Aš svajoju apie tokį utopinį pasaulį, kurio turbūt niekada nebus, bet bent jau kalbėtis būtų apie ką.

Kai aš girdžiu iš pažįstamų, kurių vaikai yra šiek tiek ūgtelėję, kad vienuolikos metų mergaitės mokykloje kalbasi kaip numesti užpakalį... Aš bijau šito pasaulio, aš bijau, kad jame turės augti ir mano vaikai, todėl aš apie tai kalbu, o nusirengti suknelę ir parodyti savo trūkumus, man atrodo čia kaip dantis išsivalyt. Kas čia tokio? Atsistojai ir parodei, jeigu jau kažkokią vėliavą neši ir bandai kažkokią žinutę ištransliuoti.

Išvažiuoji iš Vilniaus miesto ir tu matai, kad boba vis dar „indaplovė“, stori žmonės yra „nežmonės“, kitą lytinę orientaciją turintys žmonės yra „išsigimėliai“ ir taip toliau, aš čia cituoju portalų komentarų skiltį. Prisiminkime prieš kelis mėnesius vykusią Euroviziją: mes dėkojome Ievai ir verkėme dėl to kokia ji jautri ir graži, bet apsisukę, merginą iš Izraelio vadinome stora, agresyvia boba, nemokančia dainuoti. Aišku, Eurovizija yra populiariosios muzikos konkursas ir kiekvienas važiuodamas ten galvoja apie savo įvaizdį ir žinutę, bet vertinant kontekstą, žinant tos atlikėjos biografiją, kažkokius asmeninius patyrimus, skausmus, man atrodo, kad nebuvo tinkamesnio laiko ir žmogaus visiems pasakyti, kad mes nesam tobuli. Tačiau tolerancija vis dar yra opi problema ir mes nerandame sprendimo būdo.

Čia nereikia plakti savęs ir sakyti, kad tik mes Lietuvoje tokie, visas pasaulis toks. Man atrodo, taip gamta surėdyta, kad silpnesnius iš būrio vis nori kažkaip patraukti ir neigti. Bet dėl to mes ir ne gyvūnai, mes žmonės, kad mes galim suvokti dalykus ir tuos silpnesnius priimti į savo būrį, o ne suvalgyti juos ar nukąsti jiems galvas ir išmesti kažkur pakelėje, kad jie kažkaip ten pabaigtų savo dienas.

Read More




Leave A Comment

More News

LZ RSS

tv3.lt

Disclaimer and Notice:WorldProNews.com is not the owner of these news or any information published on this site.