Add to favourites
News Local and Global in your language
23rd of October 2018

Įžymybės



Kaip buvęs pulkininkas atstatinėja pilį

  juratem@lzinios.lt

2018 10 06 18:00

Atstatęs Liubčios pilį Ivanas Pečinskis ją ruošiasi perduoti turizmo reikmėms. / 

Atstatęs Liubčios pilį Ivanas Pečinskis ją ruošiasi perduoti turizmo reikmėms. /  Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Vien savanorių jėgomis šiuo metu Baltarusijoje atstatinėjama Liubčios pilis. XVI amžiuje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) karinio ir politinio veikėjo Jono Kiškos pradėta statyti, o XVII amžiuje jau didikų Radvilų baigta pilis įdomi ir tuo, kad tai yra vienas paskutinių senosios gynybinės architektūros pavyzdžių.

Ant vaizdingo Nemuno vingio, kairiajame upės krante, 26 km nuo Naugarduko stovinti apleista Liubčios pilis (pagal archeologinius radinius statyta 1571 metais) nedavė ramybės buvusiam kariškiui, pulkininkui Ivanui Pečinskiui. Apsilankę pilyje sutikome ir jį patį. Pirmiausia pasiteiravo, ar suprantame „belaruskuju movū“ (baltarusių kalbą). Nespėjus nė prasižioti, šyptelėjęs I. Pečinskis rėžė: „Mokykitės.“ Ir pasakojimą pradėjo baltarusiškai. Mums, grupelei turistų iš Lietuvos, teko atmintyje sutelkti visas rusų kalbos žinias ir iš tarmių žinomas svetimybes – LDK laikais patekusias iš gudų kalbos. Tokie žodžiai kaip ciagla – plyta, cekava – įdomu, honorujemsia – didžiuojamės, zrobili – padarėme, pabudovali – pastatėme, pracovali – dirbome, siabry – draugai ir kiti bendrame pasakojime buvo nesunkiai suprantami.

„Vien šiemet pasikeisdami Liubčios pilyje dirbo 2,5 tūkst. savanorių. Buvo atvykusių ir iš Lenkijos, ir iš Estijos.“

Prasidėjo nuo talkų

Savo krašto patriotas, istorijos mėgėjas I. Pečinskis per vieną klasės susitikimą, praėjus 45 metams po mokyklos Liubčioje baigimo (mokykla buvo įkurta pilies rūmuose), išvydo medeliais apželiančius pastatus, varganą jų būklę. Tada su buvusiais bendraklasiais sutarė kitą savaitgalį susirinkti į talką ir nors medžius bei krūmus iškirsti. „Atėjau tik aš, mano brolis ir dar keli jo draugai. Kiek galėjome, aptvarkėme. Esu baigęs Sankt Peterburgo karinę mokyklą, mano charakteristikoje parašyta, kad ką nors pradėjęs būtinai pabaigiu, – aiškino buvęs kariškis. – Tad negalėjau taip palikti ir Liubčios pilies.“

Pilį gaivinti jis pradėjo 2003 metais. Tada I. Pečinskis jau turėjo nedidelį krovinių vežimo verslą, tad apskaičiavo, kad iš pelno pilies remontui kasmet galės skirti 3–5 tūkst. JAV dolerių. Pirmus septynerius metus entuziastui niekas nepadėjo, nebent traktorių kolūkis paskolindavo šiukšlėms kuopti. „Vėliau valdžia siūlė pilį išpirkti gana pigiai – vos už vieną pragyvenimo minimumą. Tačiau pasvarsčiau: jei išsipirksiu, pilis bus mano, bet kas tada man, Ivanui, padės. Sakys: tavo turtas, tai pats ir tvarkykis, – dėstė pašnekovas. – Todėl paklausiau protingesnių patarimų – įkūriau Liubčios pilies fondą. Juridinė organizacija jau galėjo ne vien kuopti šiukšles, bet ir užsiimti rimtesniais darbais, kreiptis į įvairias institucijas.“

„Norinčių pilyje padirbėti studentų jau net eilės susidarė“, – džiaugėsi atstatymo iniciatorius Ivanas Pečinskis. / Jūratės Mičiulienės nuotraukos

„Norinčių pilyje padirbėti studentų jau net eilės susidarė“, – džiaugėsi atstatymo iniciatorius Ivanas Pečinskis. / Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Pastaraisiais metais fondą finansiškai remia Baltarusijoje veikiantis austrų bankas („Prior“), kasmet piliai atstatyti skiriantis 30–40 tūkst. JAV dolerių. „Mes tuos pinigus padidiname keturgubai, – sakė I. Pečinskis. – Pavyzdžiui, vilkiką plytų pirkome už 30 dolerių. Susitarėme, kad netoliese esantis plytų fabrikas pusvelčiui atiduos brokuotas, o mums jos tinka.“

Savanorių netrūksta

Rezultatai šiuo metu stulbina – suremontuoti du bokštai ir atstatyta juos jungianti gynybinė siena, pagrindiniam bokštui užkeltas skardinis stogas. Vėlesnės statybos rūmuose, kurie yra pilies kieme, šiuo metu pasikeisdami triūsia studentai.

Įeinant pro pagrindinio bokšto vartus matyti Ivano Pečinskio iniciatyva neseniai atstatytas antras bokštas.

Įeinant pro pagrindinio bokšto vartus matyti Ivano Pečinskio iniciatyva neseniai atstatytas antras bokštas.

„Vasarą norinčių padirbėti studentų jau eilės susidaro, konkuruoja. Mes ne tik dirbame, bet ir kalbamės apie istoriją, diskutuojame. Įvairiais istoriniais pasakojimais studentus stengiuosi uždegti, įkvėpti, tada ir darbas būna kitoks, – tikino Ivanas. – Savanoriai už dieną šioje stovykloje susimoka po 3 rublius (1,5 euro), tačiau maisto gauna už 10 rublių. Produktų atveža ir vietos gyventojai, ir rajone veikiančios maisto įstaigos. Dabar daug kas jau suprato, kad dirbame rimtai, fondas tapo gerbiamas. Iš tikrųjų esame nusiteikę atstatyti visą pilį su 4 kampiniais bokštais. Dviejų dar trūksta.“ Vien šiemet pasikeisdami čia dirbo 2,5 tūkst. savanorių. Buvo atvykusių ir iš Lenkijos, Estijos.

Kaip pasakojo I. Pečinskis, jei archeologiniams tyrimams būtų reikėję samdyti specialistus, tai būtų kainavę brangiai, tačiau jam pavyko susitarti su aukštosiomis mokyklomis, ir jos į praktiką siuntė studentus archeologus, dėstytojus. „Mes net bendrąjį architektūrinį, valstybinės ekspertizės patvirtintą pilies planą turime. Jais negali pasigirti nei Naugarduko, nei Krėvos pilys. O mums pavyko susitarti su projektavimo organizacija, ir ši jį padarė nemokamai“, – džiaugėsi I. Pečinskis.

Ivano Pečinskio pasididžiavimas – kieme tiksliai sukonstruotas ir kranu užkeltas bokšto kupolas.

Ivano Pečinskio pasididžiavimas – kieme tiksliai sukonstruotas ir kranu užkeltas bokšto kupolas.

Kad nekeiktų ir po 100 metų

Kaip pasakojo pilies atstatymo iniciatorius, daug padeda ir Baltarusijos jaunųjų architektų asociacija. „Tikrai ne pats sprendžiu, kaip ką atstatinėti renesanso stiliaus pilyje, – teigė I. Pečinskis. – Štai buvusiam bokštui su įvažiavimo vartais trūko stogo. Kupolo formą patvirtino Mokslų akademijos specialistai. Skardinį stogą labai tiksliai pagal bokšto matmenis sukonstravome kieme, tada įvažiavo kranas ir stogą užkėlė. Daug kas dabar stebisi, kaip pro tokius vartus, pro kuriuos tik karietos įriedėdavo, tilpo šiuolaikinis 60 t sveriantis kranas. Juokiuosi, sakau, lašiniais sutepėme ir praslydo. Net vėjas keliant stogą trumpam nurimo. Matyt, Dievas padeda.“

Visus pilies atstatymo darbus I. Pečinskis privalo fotografuoti, o nuotraukas siųsti į Minską, S. S. Atajevo mokslinių tyrimų ir statybos industrijos projektavimo technologijos institutą ir gauti profesorių pritarimą. Buvęs kariškis, besidomintis istorija, siekia pilį atstatinėti kuo autentiškiau. „Noriu, kad praėjus 50 ar 100 metų niekas nekeiktų nei manęs, nei mano anūkų dėl neišmanymo. Gilinamės į senąsias technologijas. Pavyzdžiui, senovėje mūrydami sienas į skiedinį žmonės dėdavo kiaušinių baltymų. Kai statėme bokštą, gynybinę sieną, mes irgi į kibirą maišėme 4–5 baltymus. O tada trynių prisivalgėme iki soties“, – juokėsi Ivanas.

Vienas savanorių – auksarankis kalvis Juras Macko – nukaldino bokšto vartų duris.

Vienas savanorių – auksarankis kalvis Juras Macko – nukaldino bokšto vartų duris.

Kaip prasitarė puikiai atrodantis 78 metų I. Pečinskis, ne sau pilį statosi, viską pabaigęs pavers turizmo objektu, atiduos miestelio bendruomenei. Tai yra savotiška jo skola bei padėka gimtajam miesteliui, kadaise buvusiam garsiam LDK miestui.

Nabokovų pėdsakai

„Didžiuojamės ir tuo, kad Liubčioje yra gimęs garsaus rašytojo Vladimiro Nabokovo pusbrolis kompozitorius Nikolajus Nabokovas, vadovavęs UNESCO komisijai, kuri rūpinosi muzikos reikalais. Liubčioje yra buvęs ir pats Vladimiras. Esame surengę susitikimą su Nabokovų giminėmis, – sakė I. Pečinskis. – Žvelgiant giliau į istoriją, Liubčia įdomi dar ir tuo, kad čia, kaip spėju, buvo litvinų (ne lietuvių) sostinė. Turiu apie 12 įrodymų. Vienas jų, kad Liubčia XIII amžiuje priklausė Mindaugui. Net dydis patvirtina, kad ji buvusi ne šiaip paprasto kunigaikščio pilis. Be to, pažiūrėkite, kokioje vietoje ji stovi: vien aplinka įpareigoja čia įrengti ištaigingą dvarą – vos ne pro langą meškere galima žvejoti lašišas. Jų iš tiesų Nemune netrūko. Net Liubčios herbe yra pavaizduotos dvi lašišos.“

Atstatęs Liubčios pilį Ivanas Pečinskis ją ruošiasi perduoti turizmo reikmėms.

Atstatęs Liubčios pilį Ivanas Pečinskis ją ruošiasi perduoti turizmo reikmėms.

Miestas garsėjo ir Radvilų laikais. Šie didžiausi LDK verslininkai į Liubčią buvo prikvietę daug amatininkų, įsteigę manufaktūrų, pavertę miestą svarbiu laivybos uostu. Radviloms miestas priklausė iki XIX amžiaus pradžios, kol viena iš Radvilaičių – Stefanija – ištekėjo už vokiečių kilmės kunigaikščio Ludwigo zu Sayno-Wittgensteino ir turtas perėjo vyro giminei.

Kaip rašoma Liubčios pilies informaciniame stende, vėliau Liubčios pilį savininkai perdavė didikams Gogenloje, paskui Frederikui ir Karoliui Falz-Feinsams. O jų sesuo baronienė Lydia von Peiker (pirmasis jos vyras buvo N. Nabokovas) 1904 metais pilį iš brolių nupirko. Paskutinis pilies savininkas iki 1939 metų buvo jos sūnus Dmitrijus Nabokovas.

Read More




Leave A Comment

More News

LZ RSS

tv3.lt

Disclaimer and Notice:WorldProNews.com is not the owner of these news or any information published on this site.