Add to favourites
News Local and Global in your language
25th of September 2017

Kinas



Sustingęs „Šerkšnas“ – emociškai nepaveiki kelionė (apžvalga)

Kadras iš filmo „Šerkšnas“

Šarūnas Bartas savo naujausiame filme „Šerkšnas“ (Frost, 2017) per daug nenutolsta nuo sau būdingos pasakojimo manieros. Nepaisant aiškesnio naratyvo ir apibrėžto veiksmo, pagrindinis dėmesys, kaip ir ankstesniuose jo filmuose, yra skiriamas veikėjų psichologinei būsenai, šių dienų žmogaus pasimetimui erdvėje ir laike, o ne įvykiams, kurie vyksta aplink. Jie svarbūs tik tiek, kiek paveikia pagrindinių veikėjų vidinę būseną ir jų tarpusavio santykį.

Parodytas Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“, Lenkijoje vykstančiuose „Dwa Brzegi“ ir „Nowe Horyzonty“, Lokarno kino festivaliuose „Šerkšnas“ sulaukė nemažai palankių atsiliepimų. Įvertinimo jis gavo iš kino kritikų ir Lietuvoje – filmas išrinktas dėl teisės kandidatuoti į „Oskarą“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Dėmesį patraukia ir tai, kad naujausiame Š. Barto filme galima išvysti ir tokias kino žvaigždes, kaip Vanessa Paradis ir lenkų aktorių Andrzejų Chyra, daugeliui žinomą iš filmo „Katynė“. Tačiau nepaisant visų šių patrauklių dramos aspektų norisi pasakyti, kad jis galėjo būti labai geras filmas, bet, deja, toks nėra.

Esminės filmo temos yra karas ir meilė. Sovietmečio nepažinę jaunuoliai – Rokas (akt. Mantas Jančiauskas) ir Inga (akt. Lyja Maknavičiūtė) – veža humanitarinės pagalbos krovinį į Ukrainą, ši kelionė juos nuveda į Donbasą. Tai savotiškas kelio filmas, o ji vyksta ne tik fizine prasme, bet ir veikėjų santykiuose bei jų tapatybės formavimesi.

Kadras iš filmo „Šerkšnas“

Rokas atrodo nepasisprendęs, nesuvokiantis, kodėl pasirinko vykti į tokią gana pavojingą misiją ir dar kartu pasiėmė savo merginą. Todėl sunku suvokti jo motyvaciją, jos režisierius net nesistengia paaiškinti. Tokį pagrindinio veikėjo neapibrėžtumą, pasimetimą galima įvilkti į Š. Barto būdingų filmų kontekstą.

Reklama

Jau nuo kūrybos pradžios jis ėmėsi rekonstruoti žmogaus vidinę būseną pereinamuoju laikotarpiu, trauminio išgyvenimo poveikį. Š. Barto žmogus yra neveiksnus, jis daugiau stebėtojas nei darytojas. Nesvarbu, kad Rokas atlieka nemažai veiksmų, kad pasiektų kelionės tikslą, viduje jis yra neapsisprendęs, nežinantis, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip, ir jo veiksmus neretai paveikia kiti žmonės. Pagrindinis „Šerkšno“ veikėjas įkūnija šiuolaikinį žmogų, kuris ieško potyrių, kad galėtų įprasminti, įamžinti save laike ir gyvenime, bet tai yra beprasmiška, nes praradęs ryšį su vieta ir su laiku, žmogus lieka sustingusiose erdvėje, kuri yra ne vien jo išorėje, bet ir viduje.

Keliaudami veikėjai tarsi kuria naują tapatybę, išsilaisvina iš kasdienybės pančių, įpročių. Tačiau „Šerkšne“ Š. Bartas tik atskleidžia, kad judėjimas į kitą vietą sukuria tuštumos, beprasmybės ir menkos savivertės būseną. Nors pagrindiniai veikėjai vyksta į labai konkrečią apibrėžta vietą – Ukrainą, tačiau šis regionas yra apimtas viską keičiančio karinio konflikto. Todėl ji yra permaininga, nepastovi ir žmogus joje negali įsitvirtinti.

Kadras iš filmo „Šerkšnas“

Be to, filme nuolatos judama – kelio įvaizdis, tarpinės neįvietintos stotelės (viešbutis, kurio jau pati funkcija yra būti laikina apsistojimo vieta; karinė bazė, kuri yra įrengta tik laikinai, karinio konflikto metu keičiantis pozicijoms, keičiasi ir jos erdvinė padėtis) kuria nekonkretumo, tuštumos jausmą.

Tačiau šios idėjos „Šerkšne“ „kabo“ kažkur už viso to ir natūraliai neįsilieja į kūrinio naratyvą. Dirbtiniai dialogai, kurių ir šiaip yra labai nedaug, neįtikinama aktorių vaidyba neperteikia veikėjų vidinio netikrumo, santykio su savimi ir vieno su kitu. Meilės tema išvis atrodo „pritempta“. Aktoriai nesugeba perteikti dviejų žmonių santykio. Scenarijus irgi to neatskleidžia. Minimalūs, sustingę dialogai, kūniško kontakto trūkumas parodo tik abejingumo atmosferą.

Operatoriaus Eitvydo Doškaus nufilmuoti sustingę stambūs kadrai kuria, kaip ir būdinga Š. Bartui, ištęsto veiksmo įspūdį. Jie gerai perteikia tuštumą, beprasmybę, betikslę atmosferą, tačiau nepadeda perteikti santykio tarp veikėjų, jų dviejų meilės. Jie neatsiskleidžiami, nes rodomi atskirai, individualiai. Todėl yra du atskiri žmonės su savo emocijomis, vidinėmis būsenomis, jų santykis yra netikras, nejaučiamas, neperteikiamas.

Š. Barto naujausias kūrinys „Šerkšnas“ sukelia dviprasmišką įspūdį. Jame galima įžvelgti daug prasmių, gelmių, netikrumo ir tuštumos atmosfera perduodama ganėtinai įtikinamai. Tačiau šiame filme kartojasi daugeliui lietuviškų filmų būdingos problemos – „sustingęs“ scenarijus, neįtikinantis aktorių darbas ir nesugebėjimas perteikti meilės santykio. Todėl siužetas praranda sąlyti su realybe, nepavyksta kartu „išgyventi“ su veikėjais ir įsitraukti į dramatišką kelionę.

Filmo anonsas:

[embedded content]

Režisūra - 7

Scenarijus - 7

Kinematografija - 9

Aktorių darbas - 5

Muzika - 7 Read More




Leave A Comment

More News

KINFO.LT

www.kinomaistas.lt

tv3.lt

Disclaimer and Notice:WorldProNews.com is not the owner of these news or any information published on this site.