Add to favourites
News Local and Global in your language
20th of October 2018

Kinas



Lenkų kino festivalis: esame šimtą procentų laisvi, todėl kinas gali būti šimtaprocentinis

Odeta VenckavičienėFotografė Vytautė Ribokaitė

Šie metai ypatingi ne tik Lietuvai. Kaip ir mes, Lenkija švenčia savo nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Ši ypatinga proga atsispindi ir jau 18-us metus Lietuvoje vykstančiame Lenkų kino festivalyje. Besidomintys kaimyninės šalies kinu lietuviai šiemet turės galimybę susipažinti ne tik su naujausiais bei pasaulyje gerai pripažintais pastarųjų metų Lenkijos kino darbais, bet ir su vienais reikšmingiausių Lenkų kino istorijai filmais. Apie šių metų festivalio programą bei Lenkijos kiną apskritai, kalbamės su festivalio programos sudarytoja ir jo koordinatore Odeta Venckavičiene.

Jūsų šių metų festivalio šūkis – „100% kino – 100% laisvės“. Ką norite juo pasakyti?

Šie metai ypatingi ir Lietuvai, ir Lenkijai. 1918-ais metais Lenkija irgi atkūrė savo nepriklausomybę. Su nepriklausomybės atkūrimu suaktyvėjo šalies kultūrinė veikla ir raida, taip pat ir kinematografija. Lenkijoje kino kūrėjai daugiau nei šimtą metų kuria filmus. Ir dabar, kaip niekada anksčiau, jie naudojasi kūrybos laisve. Lenkijos kino kūrėjai, kaip ir kiti kūrėjai, gali būti ir yra visuomenės balsas. Jie, mūsų galva, privalo kreipti dėmesį į problemas, į visuomenės ydas, jas identifikuoti ir padėti jas spręsti. Visa tai mums gražiai susidėjo į šūkį „100% kino – 100% laisvės“. Nes esame šimtą procentų laisvi, todėl kinas gali būti šimtaprocentinis.

O lenkai turi šimtaprocentinę teisę kurti tokį kiną, kokį nori? Imtis skausmingų, kontroversiškų temų?

Taip. Ir jie tuo naudojasi. Be abejo, po to gali būti įvairių visuomenės ir įvairių sluoksnių reakcijų. Bet kino kūrėjai turi šimtaprocentinę kūrybos laisvę, tai yra tiesa. Tą iliustruoja ir neseni įvykiai Lenkijoje. Wojciecho Smarzowskio filmas „Kleras“ (Kler, 2018), kurio premjera tik ką įvyko, yra vertinamas gana kontroversiškai. Tikrai negirdėjau, kad režisierius kurdamas filmą būtų susidūręs su apribojimais. Čia jau kyla kitas klausimas, kaip visuomenė jį priima. Ir galima klausti, kiek procentų tos visuomenės, yra matę filmą, kurį komentuoja.

Lenkų kino festivalisFotografė Vytautė Ribokaitė

Kaip patys lenkai vertina savo kiną, mėgsta jį? Lietuviai savo nacionalinį kiną vertina labai kritiškai, dažniausiai vertina neigiamai. Įdomu, kaip vertina lenkai. Ar eina žiūrėti savo nacionalinio kino?

Lenkai labai mėgsta savo kiną, labai gausiai žiūri, bet tai netrukdo jo kritikuoti. Yra kelios lenkų kino mokyklos ir filmų sukuriama labai daug. Mano senomis žiniomis per metus būdavo sukuriama apie 50 vaidybinių pilnametražių filmų. Bet dabar tikrai sukuriama daugiau. Lenkai tikrai turi iš ko rinktis.

Jie labai mėgsta istorinį kiną ir labai mielai eina jo žiūrėti. Yra išlikusi stipri tendencija pasakoti apie karo laikus, apie holokaustą, be abejo, labai aktuali išlieka ir Katynės tema. Šiemet mūsų festivalyje rodomas filmas apie Katynę, tik kitu kampu – kaip apie ją sužinojo pasaulis.

Festivalį rengiate jau 18-us metus. Ar lietuviai domisi Lenkijos kinu, ar ne? Ar yra susipažinę su juo?

Dalis lietuvių domisi ir yra susipažinę, tačiau ji yra labai maža. Kai pradėjome organizuoti festivalį, lenkų kinas buvo nelabai įdomus. Niekas nežinojo, kas yra tas lenkų kinas. Keista, nes tarsi kaimynai, bet kaip apie kaimynus žinome mažiau, nei apie Ameriką ar kitus.

Labai džiugina, kad per tuos 18-ka metų – startavome kaip kino dienos, po to tapome kino savaite – vis daugiau žmonių apie mus sužino, vis daugiau domisi žiniasklaida. Kai kada drąsiai pagalvojame, kad lenkų kinas tampa madingas, nes lenkų kūrėjų filmų yra ir didžiuosiuose Lietuvos kino festivaliuose. Kasmet mūsų festivalis sulaukia vis daugiau žiūrovų. O temos, kurios gvildenamos lenkų filmuose, yra nepaprastai aktualios ir lietuviams. Jos yra labai artimos.

Odeta VenckavičienėFotografė Vytautė Ribokaitė

Tad norėčiau paklausti atvirkščiai. Ar lenkai žino apie lietuvių kiną, lietuvių aktorius? Tuo labiau, kad mes irgi šiemet švenčiame nepriklausomybės šimtmetį. Ar, apskritai, lietuvių kinas gerai pristatomas Lenkijoje?

Kiek man žinoma, glaudžiai bendradarbiauja Lietuvos kino centras su Lenkų kino meno institutu. Tikrai nemažai pastangų dedama, kad apie lietuvių kiną būtų žinoma ir būtų sužinota kuo daugiau. Ta dalis, kuri domisi, tikrai žino Š. Bartą ir jo filmus. Tačiau ir kiti kūrėjai skinasi kelią. Daugėja lenkų ir lietuvių filmų koprodukcijų. Tai irgi prisideda prie lietuvių kino žinomumo. Tai Mykolo Vildžiūno filmai bei Ulianos Kim prodiuserinė kompanija. Jie prisidėjo ir prie naujausio K. Zanussio filmo „Eteris“. Š. Barto filmas „Šerkšnas“ irgi yra šių šalių koprodukcija.

Papasakokite, kaip atrinkote filmus į „Pagrindinę programą“? Ir kokie, jūsų manymu, būtų šios programos favoritai?

„Pagrindinėje programoje“ visuomet stengiamės parodyti naujausius, vienus naujausių ir verčiausius lenkų kūrėjų darbus. Labai siekiame, kad būtų žanrinė įvairovė, kad kiekvienas galėtų surasti ką nors sau. Netruks ir istorinio kino, ir tikrais faktais paremtų istorijų, komedijų ir detektyvų. Norėčiau išskirti kelis filmus.

Tikra istorija paremtas filmas „Geriausias“ (rež. Łukasz Palkowski, 2017 m.), kuris Lenkijoje dabar yra vienas žiūrimiausių. Tai filmas apie triatlonininką. Žmogų, kuris savo gyvenime patyrė didelį nuopuolį, tačiau sugebėjo pakilti ir laimėti dvigubas „Iron man“ varžybas. Gdynės festivalyje žmonės šį filmą sutiko nepaprastai karštai. Įtempto siužeto filmų žiūrovams, trilerių mėgėjams labai norėčiau rekomenduoti „Amokas“ (rež Kasia Adamik, 2017 m.). Taip pat rodysime tikra istorija paremtą detektyvą, kostiuminį istorinį filmą „Miegok širdele“ (rež. Krzysztof Lang, 2017 m.). Komedijų žiūrovai galės išvysti vieną naujausių Kingos Dębskos darbų „Planas B“ (2018 m.).

Netrūksta ne tik Lenkijos, bet ir pasauliniuose kino festivaliuose apdovanotų filmų – tai ir Małgorzatos Szumowskos „Veidas“, Piotro Domalewskio „Tyli naktis“, Normano Leto „Fotonas“. Tai eksperimentinis filmas, kurį sunku priskirti kuriam nors žanrui. Šiuo filmu mes atidarėme festivalį. Norėjome parodyti, kad Lenkija kuria ir tokius filmus.

Lenkų kino festivalisFotografė Vytautė Ribokaitė

O kaip sudarėte programą „Laisvės kinas“. Kodėl buvo atrinkti būtent šie filmai ir kuo jie reikšmingi Lenkijos kino istorijai?

Šią programą taip pavadinome neatsitiktinai. Norėjome parodyti filmus, kurie vienaip ar kitaip traktuoja laisvės temą. Galbūt ne tiesiogiai, ne kaip valstybės laisvę, bet kaip kūrybos, žodžio laisvę. Norėjome parodyti iškiliausius, įdomiausius apie tai kalbančius filmus iš skirtingų laikotarpių. Šie keturi filmai yra visiška klasika. Juos turi žinoti kiekvienas išsilavinęs lenkas. Tikimės, kad jie bus labai įdomūs ir lietuviams.

Pirmasis yra A. Wajdos „Kanalas“ (1956 m.). Po šio filmo pasaulis sužinojo apie lenkų kino mokyklą. Jame tiesiogiai traktuojama laisvės tema. Jis yra apie Varšuvos sukilimą, apie kurį Liaudies respublikos metasi buvo nutylima – jis tarsi buvo, tarsi nebuvo. A. Wajda apie jį kalba labai drąsiai ir netgi kelia klausimą, ar sukilimo dalyvių auka nebuvo beprasmė.

Kitas filmas „Žmogus iš marmuro“ (1976 m.) irgi sukurtas A. Wajdos. Kalba eina apie kitą laikotarpį, 1976-uosius.  Šiame filme netiesiogiai kritikuojama socialistinė sistema ir yra pranašiškų „atšilimo“ ir artėjančio „Solidarumo“ judėjimo ženklų. Jame debiutavo Krystyna Janda.

Taip pat yra Mareko Piworskio filmas „Reisas“ (1970 m.). Tai kultinė Lenkijoje komedija. Joje viskas paslėpta  tarp eilučių – tai viena didelė metafora. Žmonės, susirinkę į pramoginį laivą, plaukia Vysla. Jie yra tarsi groteskinė visos socialistinės Lenkijos metafora. Filmas buvo kurį laiką uždraustas, kaip, beje, ir didžiuma kitų klasikinių filmų. Labai įdomu, kaip jį pamatys žiūrovai lietuviai, nes Lenkijoje žmonės tiesiog kalba frazėmis iš šio filmo. Jis bus suprantamas tiems, kas prisimena Sovietų sąjungą ir tą sistemą. Labai įdomu, kaip jį priims ir jaunieji žiūrovai.

Odeta VenckavičienėFotografė Vytautė Ribokaitė

Wojciecho Marczewskio drama „Pabėgimas iš „Laisvės“ kino teatro“ (1990 m.) – tai įdomi istorija, kurioje aktoriai sukyla, pradeda maištauti filmo ekrane, sako, kad nebenori atlikti tų vaidmenų ir nebenori daugiau meluoti. Kyla sąmyšis, žmonės salėje taip pat pradeda bruzdėti, iškviečiamos atitinkamos institucijos, pasirodo cenzorius, labai išsilavinęs žmogus, intelektualas. Filmas taip pat kelia klausimą, ar, kai nebus cenzūros, visuomenei nereikės imtis savicenzūros.

Paskutinis programos filmas „Solidarumas pagal moteris“ (2014 m.) yra visiškai kitoks. Labai norėjome parodyti jaunų žmonių požiūrį į nepriklausomybės atgavimo laikotarpį. Tai jaunos režisierės, gimusios kartu su „Solidarumu“, save vadinančios „Solidarumo“ dukra, Martos Dzido darbas. Ji sukūrė dokumentinį filmą apie gimstančio „Solidarumo“ judėjimo pirmosiose gretose aktyviai dalyvavusias moteris. Kurios vėliau, nebūtinai savo noru, pasitraukė arba buvo išstumtos iš „pirmųjų eilių“ ir vyrai užėmė jų vieta. Filme klausiama, kodėl taip atsitiko. Moterys buvo, kai jų reikėjo, tačiau vėliau nugrimzdo į istorijos užmarštį.

Bus labai įdomu susitikti su filmo kūrėjais Marta Dzido ir Piotru Śliwowskiu Jie sekmadienį, spalio 7 d., svečiuosis „Skalvijos“ kino centre.

Kokie svečiai, be šių dviejų režisierių, atvyks į festivalį?

Jau svečiavosi filmo vaikams „Maišalynė“ režisierė Marta Karwowska. Ji pilnoje „Multikino“ 500-tų vietų salėje po seanso buvo apgulta vaikų ir pusvalandį dalino autografus bei atsakinėjo į klausimus.

Dar viešės lietuvių žiūrovams galbūt pažįstama, ji jau viešėjo „Kino pavasaryje“ su savo drama „Mano dukterys karvės“, režisierė Kinga Dębska. Įvyks tarptautinė jos dokumentinio filmo „Čia gyvenama“ apie Vilniaus slaugos namų premjera. Filmą K. Dębska sukūrė apsilankiusi jame. Jis ją labai sujaudino. Režisierė apie jį norėjo plačiau pranešti pasauliui, galbūt tam tikra prasme padėti slaugos namams. Filmas vėliau bus išleistas ir DVD formatu bei parduodamas namams paremti. Spalio 9 d. 18.30 val. „Multikino“ kino teatre įvyks specialus šio filmo seansas, kuriame dalyvaus ir režisierė, ir slaugos namų įkūrėja sesuo Michaela Rak.

Audrius MeškaAudrius Meška

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.

Audrius MeškaLatest posts by Audrius Meška (see all) Read More




Leave A Comment

More News

tv3.lt

KINFO.LT

Disclaimer and Notice:WorldProNews.com is not the owner of these news or any information published on this site.