Add to favourites
News Local and Global in your language
20th of November 2018

Kinas



Apie trumpus, bet filmus, ir jaunus, bet režisierius. Pokalbis su režisiere Akvile Gelažiūte + jos „Scanoramos“ rekomendacijos

Akvilė GelažiūtėFotografė Vytautė Ribokaitė

Kitą savaitę prasideda 16-oji „Scanorama“. Praėjusiais metais kalbėjausi su festivalio programos koordinatoriumi Dmitrijumi Gluščevskiu, šiemet į susitikimą pasikviečiau jo kolegę, už vienintelę festivalyje konkursinę programą atsakingą režisierę Akvilę Gelažiūtę. Šnekučiavomės apie jaunus kino kūrėjus – sąlygas, bruožus, juos dominančias temas – ir, žinoma, Akvilės ne pirmus metus kuruojamą programą iš trijų raidžių – NBK, arba „Naujasis Baltijos kinas“.

First things first. Net jei čia ir netinka ši frazė, prieš klausimais-atsakymais įrėmintą dalį noriu įdėti vieną Akvilės citatą. Ne dėl pagyrų festivaliui. Manau, kad mano pašnekovei pavyko taupiai, bet tiksliai nusakyti tipišką režisierių karjeros pradžią: „Festivalyje nuo seno trumpametražiams filmams yra skiriamas didžiulis dėmesys. Dažnai „Scanoramos“ lankytojams mažasis kino žanras nėra tiek įdomus, kiek mes, kaip festivalis, stengiamės, kad jis jiems būtų įdomus. Matome didžiulę prasmę – programa ypač svarbi tiems, kurie dar mokosi. Tada kuriami filmai, į kuriuos sudedamos visos jėgos, parduodami netgi tėvų garažai ir žiūrima, kokia bus žiūrovų reakcija. Ir jei net Lietuvoje tos reakcijos nėra, tuomet jėgų siųsti filmą į užsienio kino festivalius – dažniausiai tai kainuoja – tikriausiai bus dar mažiau. Jeigu dėmesys atsiranda, jis padeda nenuleisti rankų, išgyventi tuos sudėtingiausius 2-3 metus ir sukurti dar vieną filmą. Tada geriau įvaldai amatą, tvirčiau jautiesi ir viskas pradeda suktis.“

Beje, beveik prieš metus rašiau apie jaunąją Lietuvos režisierių kartą. Skrebendama šį tekstą senąjį perskaičiau dar sykį. Galbūt norėsite ir jūs.

Akvilė GelažiūtėFotografė Vytautė Ribokaitė

Akvile, pati esi režisierė, tad, sakyk, ką šiandien reiškia būti jaunu režisieriumi Lietuvoje?

Jaunas režisierius turbūt yra tas, kuris ieško industrijos pripažinimo, kolegų, savo auditorijos, finansavimo, galimybių profesiškai augti… Jaunam režisieriui tikrai sunku rasti, kas juo tikėtų ir tą pasitikėjimą išreikštų finansiškai. Tad vyksta didelė kova, kad atsirastų net ir mažas filmas.

Vis dėlto, lietuviški trumpametražiai (ir ne tik) filmai pastaraisiais metais vis dažniau ir lengviau keliauja po A klasės užsienio festivalius. Anksčiau NBK dalyvaujantys trumpametražiai filmai, net jei čia sulaukdavo žiūrovų ar kino žmonių susidomėjimo, praktiškai ir likdavo tik Lietuvoje, o dabar – tai tik viena iš daugelio stotelių. Manau, kad šiandieniniai kino kūrėjai išmoko pamoką, jog filmo sukūrimu niekas negali nei prasidėti, nei pasibaigti.

Kaip manai, kas padažnėjusiam filmų parodymui užsienio kino festivaliuose turėjo įtakos?

Ko gero, susidėjo daug dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad patekti į festivalį pasidarė, gerąja prasme, trendy. Seniau buvo ganėtinai normalu, jog trumpametražis filmas sukuriamas, įvyksta premjera, dar keli parodymai, ir per keletą mėnesių jis yra pamirštamas. Dabar atsirado išmanymas, daugiau žmonių, turinčių praktikos, kūrėjai turi daugiau motyvacijos stengtis dėl filmo tolimesnio „gyvenimo“.

Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kuo jaunosios kartos kūrėjų padėtis, kasdienybė skiriasi Estijoje ir Latvijoje? Ar ji panaši?

Panaši, nors yra ir šiokių tokių skirtumų. Jei reitinguotume, estams sekasi geriausiai. Per metus jie sukuria apie 20-30 kokybiškų trumpametražių. Tuomet mes – apie 15, latviai – apie 8. Estai turi stiprią animacijos tradiciją, be to, Taline įsikūrusi BFM tarptautinė kino mokykla, sutraukianti studijuoti jaunuolius iš platesnio regiono nei Pabaltijo šalys. Štai šiais metais rodysime estų dokumentinį filmą „Nanuli ir Gogis“, filmuotą Gruzijoje, kurį ir sukūrė gruzinė režisierė. Taip pat esto režisieriaus darbą „Gerasis ganytojas“, kurio veiksmas vyksta Libane. Man atrodo, kad visais atvejais kultūrų, lyčių, socialinių sluoksnių ir patirčių įvairovė smarkiai prisideda prie jauno režisieriaus vystymosi.

Yra dalykai, dėl kurių lietuviškas kinas yra kritikuojamas: dialogai, lėtumas ir t. t. Ar žiūrėdama jaunosios kartos trumpametražius darbus pastebi šias klaidas? Ar jie jų nekartoja?

Esu labai pozityviai nusiteikusi, kalbėdama apie jaunosios kartos režisierius. Pažiūrėkite į Tito Lauciaus, Marijos Kavtaradzės, Lauryno Bareišos, Karolio Kaupinio, Klaudijos Matvejevaitės ir kitų režisierių trumpametražius – puikiai parašyti dialogai, gera aktorių vaidyba, universalios temos, subtilus humoras.

O pamoka, kad filmas turi būti sukurtas ne tik iš asmeninio poreikio, bet galimybės jį eksportuoti į kitas kultūras, pamažu įsisąmoninama. Prie to prisideda važinėjimas po užsienio festivalius, susitikimai su kitų šalių auditorijomis, pitching forumai, kurie vyksta čia ir užsienyje. Taip jaunieji kino kūrėjai sužino, kokio tipo idėjos yra suprantamos kitose šalyse, gali į save pasižiūrėti kitų akimis. Tai padeda išsigryninti savo išskirtinumą, unikalumą.

Akvilė GelažiūtėFotografė Vytautė Ribokaitė

Jeigu trumpai: mažiau ekscentriškumo ir pretenzijos, daugiau autoriaus pozicijos, vientisesnės atmosferos ir daug pagrįsčiau naudojamos kinematografinės priemonės. Kitaip sakant, jaunieji kreipia žvilgsnį nuo formos į turinį, susikoncentruoja į smulkesnes ir dėl to tikslesnes gyvenimiškos realybės refleksijas.

Gal nuskambės keistai – kaip jauniems kūrėjams sekasi su humoru?

Manau, kad neblogai ir seksis tik geriau. Jie kitaip jį konstruoja, nes atsirado režisierių, kurie patys rašo scenarijus, geriau ištobulina personažus, dialogus ar pačias mizanscenas, keliančias absurdo jausmą. Mes, lietuviai, esame gana savikritiški, pasižymime juodu humoru. Pasauliniame kontekste tai yra išskirtinumas.

Prieš porą dienų skaičiau interviu su režisiere Klaudija Matvejevaite ir noriu tau perskaityti vieną jos komentarą: „Atrodo, kartais kūrėjai pamiršta, kad filmas pirmiausia yra emocinis arba estetinis patyrimas. Dabar statoma labai daug filmų socialinėmis temomis, daugelio jų žinutė labai akivaizdi, dažniausiai aiški jau iš filmo aprašymo. Kartais iš žiūrovo atimamas didžiausias malonumas nustebti“. Ką tu manai? Kodėl taip yra?

Sutinku, tik norėčiau pridėti, jog tai galima pritaikyti kone visais laikais bet kokiam filmui, nesvarbu, kurioje šalyje jis sukurtas ar kiek tuo metu patirties turėjo režisierius. Dar esu pastebėjusi, kad tai, kas vienam žiūrovui yra deklaratyvu ir primityvu, kitam – jaudinanti nauja patirtis. Tad svarbiausia – išlaikyti sveiką balansą, jog kiekvienas rastų tuos filmus, kurie verčia juos „jausti“.

Fotografė Vytautė Ribokaitė

O ką manai apie Klaudijos pasakymą, jog socialinės temos yra populiarios? Ar jaunieji kūrėjai jų imasi?

Galbūt ji norėjo pakritikuoti tai, kad dažnai kino festivalių politikoje kaip viena iš misijų (oficialių ar neoficialių) numatyta atstovauti mažesnes šalis ir jų aktualijas arba apskritai tuo metu pasauliniu mastu populiarias socialines problemas. Ir tai yra viena priežasčių, dėl kurios sukūręs filmą „karšta“ socialine tema, režisierius ir jo darbas galėtų būti labiau pastebėtas kino lauke.

Antra, jaunam kūrėjui gauti finansavimą yra šiek tiek lengviau, kai kuriamas filmas kalba apie kokią nors aktualią socialinę problemą. Natūralu, kad tai bet kurį autorinio kino kūrėją varo į neviltį, nes, tiesą sakant, nepaisant formos, žanrų, temų, stiliaus ir t. t., sukurti filmą, kuris neturėtų visuomenei svarbios socialinės žinutės, turbūt apskritai neįmanoma.

Nepaisant to, ką čia išvardinau, prisimindama penkerių metų filmus (tiek laiko Akvilė dirba su NBK konkursu – KINFO), gautus iš Pabaltijo šalių, negalėčiau pasakyti, jog pasijuto socialinių temų išpopuliarėjimas. Bent jau iš mano perspektyvos atrodo, kad didžiajai daliai jaunųjų kūrėjų ne tik kad nebūdingas tendencingumas, bet atvirkščiai – atviresnis ir nuoširdesnis kalbėjimas apie „savo kiemo“ problemas, kurios buvo ir bus aktualios likusiam pasauliui.

Minėjai, kad šiemet abiejų NBK programų autorių darbai sukurti pagal asmenines patirtis. Papasakok apie programas plačiau.

Kalbant apie lietuviškus filmus (NBK I programa – KINFO), jų yra penki. Dagnė Gumbrevičiūtė, kuri yra VDA absolventė, sukūrė filmą apie nuskendusį tėtį. Jokūbas Lapinskas, kurdamas filmą „Laivas“, susitelkė į savo ir brolio santykius į scenarijų įtraukdamas ne tik savo, bet ir filmo aktorių asmenines patirtis. Dokumentinis filmas „Nuožmūs dievai“  vyksta muzikinio pasaulio fone, kuriame jo režisierius Vytautas Oškinis pats praleido visą gyvenimą. Filme, kuris yra jo stojamasis darbas į LMTA, jis pasakoja apie savo pilną kontrastų vaikystės draugą. Į 90-uosius nukeliantis Klaudijos Matvejevaitės filmas remiasi savo senelių atsiminimais. Iš minėtų filmų „Panspermija“ labiausiai išsiskiria, jame asmeninės patirties motyvą užčiuopti sunku. Režisierius išsikėlė tikslą sukurti filmą be žodžių ir tik vizualinėmis priemonėmis ištransliuoti idėją. Formos prasme šis filmas yra konceptualiausias.

Akvilė GelažiūtėFotografė Vytautė Ribokaitė

Su atrankos komisija juokėmės, kad šiemet visi filmai vienaip ar kitaip yra susiję su vandeniu. „Kai perplauksi upę“, „Laivas“, „Panspermija“ (panspermija – gyvybės plitimas – KINFO), „Nuožmūs dievai“ – jei dievą pritemptume prie Neptūno – ir tada „Stovintis vanduo“ (juokiasi). Kiekvienais metais sudarius programą, paaiškėja kažkas bendro. Štai praėjusiais metais sudarius programą paaiškėjo, kad visų atrinktų filmų režisierės yra merginos.

Abiejose NBK programose yra sėkmingų bandymų prisiliesti prie pereinamojo laikotarpio iš Sovietų Sąjungos į nepriklausomybės atkūrimo – santykis daug nuoširdesnis, mažiau deklaratyvus.

Šiemet Lietuva mini atkūrimo šimtmetį. Ar trumpametražiuose filmuose jis kaip nors juntamas, ar turėjo įtakos?

Bent jau aš asmeniškai tikrai to nejaučiu. Dabar, kai ore juntamas nacionalinis pakylėjimas, kai žmonės reikalauja tautos epo, manau, kad daugeliui jaunų režisierių noras imtis istorinių temų yra dar mažesnis nei įprastai.

Be to, studentiškomis sąlygomis kurti istorinį filmą yra praktiškai neįmanoma. Grįžti 30 metų atgal ar daugiau yra brangu ir tik su kūrybiniais sprendimais čia jau neišsiversi. Dėl šios priežasties, man regis, Lietuvoje tiek nedaug ir fantastikos, siaubo filmų ar kostiuminių dramų.

Akvilės TOP 5:

„Krautuvų valsas“

Filmo anonsas: 

[embedded content]

„Egzotiškasis kasandras“

Filmo anonsas: 

[embedded content]

„Notingvudo princas“

Filmo anonsas: 

[embedded content]

„Mes jauni ir mūsų dienos ilgos“ „Drib“

Filmo anonsas: 

[embedded content]

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

Latest posts by Auksė Podolskytė (see all) Read More




Leave A Comment

More News

tv3.lt

KINFO.LT

Disclaimer and Notice:WorldProNews.com is not the owner of these news or any information published on this site.